Galų-italų kalbos

Galų–italų kalbos (it. lingue gallo-italiche) – artimos šiaurės italų pogrupio kalbos ar tarmės.

Galų–italų kal̃bos yra Apenino pusiasalio galų lotynų kalbõs tęsinys, ši lotynų kalbos atmaina išsivystė ant keltų kalbų substrato. Galų–italų kalbų formavimuisi padarė įtaką germanų kalbos – ostgotų ir langobardų. Daug ypatybių galų–italų kalbas jungia su galų–romanų kalbomis.

Tarp galų–italų kalbų nėra griežtų ribų, jas skiria pereinamųjų tarmių ruožai, šioms tarmėms būdingi dviejų, trijų ar net keturių kaimyninių kalbų bruožai.

Galų–italų grupei priklauso ligūrų, lombardų, pjemontiečių ir emiliečių-romaniečių kalbos:

• ligūrų kalba:
  • intemelų tarmė (įtraukiant monegaskų, mentoniečių tarmes);
  • vakarų ligūrų kalba;
  • genujiečių tarmė;
  • Činkve Terės tarmė;
  • tabarkinų tarmė;
  • Bonifačo tarme;
• lombardų kalba:
  • vakarų lombardų tarmė:
    • Milano tarmė;
    • Alpių lombardų tarmė;
  • rytų lombardų tarmė;
• pjemontiečių kalba:
  • turiniečių tarmė;
  • kanaveziečių tarmė;
  • bjeliečių tarmė;
  • langiečių tarmė;
  • monferatiečių tarmė;
  • pjemontiečių aukštaičių tarmė;
• emiliečių-romaniečių kalba:
  • emiliečių tarmės:
    • vakarų emiliečių tarmė;
    • rytų emiliečių tarmė;
  • romaniečių kalba.
• siciliečių galų-italų tarmės;
• bazilikatiečių galų-italų tarmės.