Klasikinės Graikijos laikotarpis – Senovės Graikijos istorijos periodas, kuris tęsėsi beveik visą V–IV a. pr. m. e. (nuo Atėnų tironijos nuvertimo 510 m. pr. m. e. iki Aleksandro Makedoniečio mirties 323 m. pr. m. e.)
 |
|---|
| Senovės Graikijos istorija |
| Priešistorinė Graikija |
| Egėjo civilizacija: |
| Kikladų, Minojinė, Mikėnų |
| Graikijos tamsieji amžiai |
| Archajinis laikotarpis: |
| regionai, poliai, kolonijos |
| Klasikinis laikotarpis: |
| Persų karai > Delo l. > Peloponeso l. > Tėbų h. > Korinto l. |
| Makedonijos imperija (Argeadai) |
| Helenizmas |
| Antipatridai, Antigonidai, Epyras, Achajos lyga, Etolijos lyga |
| Romos imperija: |
| Achaja, Makedonija, Epyras, Kreta ir Kirenaika |
| Graikijos istorija |
Jam, nepaisant daugybės karų ir neramumų, yra būdingas ypač didelis Senovės Graikijos civilizacijos suklestėjimas ir pakilimas. Šiuo laikotarpiu gyveno patys žymiausi graikų filosofai, menininkai.
Laikotarpio pradžia
510 m. pr. m. e. Spartos kariai padėjo nuversti Atėniečiams tironą Hipiją, Peisistrato sūnų. Spartos karalius Kleomenis I į jo vietą įvedė prospartietišką oligarchijos valdymą, vadovaujamą Isagoro.
Graikų-persų karai
Atėnų hegemonija
Po persų karų graikų pasaulyje neišvengiamai įsitvirtino Atika (Atėnai), kurie paėmė lyderio vaidmenį. Atėnų miestas buvo sparčiai renovuojamas, čia klestėjo menas ir kultūra. Periklis vadovavo Atikos politikai.
Buvo įkurta Delo sąjunga, kuri iš esmės buvo kontroliuojama iš Atėnų, todėl dar vadinama Atėnų imperija.
Peloponeso karas
Kalijo (Callias) taika, 449 m. pr. m. e. pabaigusi persų karus, sukėlė nesutarimus tarp Atėnų, kurie tapo Delo sąjungos lyderiai, ir Spartos bei jos vadovaujamos Peloponeso lygos. Nesutarimas baigėsi Peloponeso karu (431–404 m. pr. m. e.).
Mantinėjos mūšyje Sparta nugalėjo jungtinę Atėnų ir sąjungininkų armiją. Atsinaujinusios kovos grąžino į valdžią karo šalininkus, vadovaujamus Alkibiado. 415 m. pr. m. e. Alkibiadas įtikino Atėnus pasiųsti į Sirakūzus, Spartos sąjungininką Sicilijoje, karinę ekspediciją, kuri baigėsi visiška katastrofa.
Sparta pradėjo kovas su Atėnų laivynu ir surado talentingą generolą Lysandrą, nugalėjusį Atėnų flotilę Egospotamų mūšyje (405 m. pr. m. e.). Atėnai pasidavė 404 m. pr. m. e. ir prarado Ilgąsias sienas, laivyną, užjūrio teritorijas. Lysandras panaikino demokratiją Atėnuose.
Spartos hegemonija
Nuo 404 m. pr. m. e. Sparta dominavo Graikijoje. Bet 395 m. pr. m. e. Spartos valdovai nušalino Lysandrą nuo pareigų ir Sparta prarado laivyno galią. Atėnai, Argas, Tėbai ir Korintas sudarė sąjungą ir pradėjo Korinto karą, kuris baigėsi lygiosiomis 387 m. pr. m. e. Visgi, tai nepabaigė Spartos viešpatavimo: ji savo hegemoniją išlaikė iki 371 m. pr. m. e.
Tėbų hegemonija
Tėbų generolai Epaminondas ir Pelopidas laimėjo lemiamą pergalę Leuktros mūšyje 371 m. pr. m. e. Vietoj Spartos atsirado Tėbų hegemonija. Sparta liko įtakinga jėga ir kai kurie miestai norėjo ją sutriuškinti. Tarp jų buvo Mantinėja ir Tegėja, priklausę Arkadijos konfederacijai. Mantinėja gavo Atėnų paramą, o Tegėją – Tėbų. Tėbai laimėjo, bet pergalė buvo trumpalaikė, nes Epaminondas žuvo mūšyje. Tėbai atsisakė ketinimų užimti Peloponesą. Tėbai bandė išlaikyti savo pozicijas, kol juos užtemdė stiprėjanti Makedonija 346 m. pr. m. e.
Makedonijos hegemonija
Nors toli šiaurėje buvusi graikiška Makedonija turėjo ryšių su centrinės Graikijos miestais – valstybėm, ji išlaikė daug archajiškų bruožų. Tokių kaip rūmų kultūra, kuri buvo panašesnė į Mikėnų kultūrą nei to meto Graikijos miestus valstybes.
Valdant Pilypui II (359–336 m. pr. m. e.) Makedonija užėmė ilyrų, pajonų ir trakų žemes, o vėliau ėmė plėsti savo įtaką Graikijoje.
Pilypo II sūnus Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. m. e.) išplėtė Makedonijos valdas ne tik graikų miestais, bet ir Persų imperija, Egiptu ir sritims, siekiančioms šių dienų Pakistaną. Po jo mirties prasidėjo helenizmas.