Italikų-keltų kalbos

Pagrindinės sutampančios formos italikų ir keltų kalbose:

1. tematinis kilmininkas su galūne -ī (dominus, dominī). Tiek italikų (Popliosio Valesiosio, Lapis Satricanus), tiek keltų (lepontų k. -oiso, keltiberų k. -o) kalbose sutinkami ir praindoeuropietiško kilmininko *-osyo pėdsakai, kas galėtų rodyti, jog kilmininkas su -ī abiejose kalbų grupėse išplito paraleliai (arba dėl arealinės sąveikos). Kilmininkas su -ī lyginamas su sanskrito ī kamieno moteriškosios giminės daiktavardžiais, tačiau toks kilmininkas gali būti palyginti vėlyvas, nepriklausomai išsirutuliojęs, reiškinys. Jis taip pat gretinamas su moteriškosios giminės ilguoju ī kamienu ir i mutacija luvių kalboje.
2. subjunktyvas su ā: tiek italikų, tiek keltų kalbose jis kilęs iš išnykusio optatyvo su *-ā-. Toks optatyvas nežinomas kitoms indoeuropiečių kalboms, tačiau būtojo laiko priesaga -ā- sutinkama baltų, slavų (šiuo metu išnykusi daugumoje slavų kalbų) ir tocharų kalbose, taip pat, matyt, hetitų kalbos -ahh-.
3. aoristo ir perfekto susiliejimas į vieną būtąjį laiką. Kritikų manymu, tai yra vėlyvas reiškinys, įvykęs abiejų kalbų grupių prokalbėse tada, kai jos pradėjo kontaktuoti.
4. aukščiausiasis laipsnis su priesaga, kurios praindoeuropietiška išraiška būtų *-ism̥mo- (lot. fortis, fortissimus 'stiprus, stipriausias', sen. air. sen, sinem 'senas, seniausias', osk. mais, maimas 'daugiau, daugiausia'), nors dauguma kitų indoeuropiečių kalbų aukščiausiąjį laipsnį sudaro su praindoeuropietiška priesaga *-isto- (skr. urús, váriṣṭhas 'platus, plačiausias', sen. gr. καλός, κάλλιστος 'gražus, gražiausias', sen. skand. rauðr, rauðastr 'raudonas, raudoniausias', taip pat, žinoma, ang. k. aukščiausiojo laipsnio priesaga -est). Vis dėlto panaši aukščiausiojo laipsnio priesaga (-im- < ide. *-ṃmo-) vartota baltų kalbose (prūs. auctimien 'aukščiausią'). Italikų-keltų aukščiausiojo laipsnio priesaga, kilusi iš ide. *-ism̥mo-, susidarė susiliejus indoeuropiečių prokalbės aukštesniojo laipsnio priesagai *-is- su aukščiausiojo laipsnio priesaga *-m̥mo- (kaip kad priesaga *-isto- yra kilusi iš aukštesniojo laipsnio priesagos *-is- + papildoma priesaga *-t(o)-).
5. žodžio pradžios *p asimiliavimasis su tolesniu *kʷ, kas sudarė prielaidas kitam reiškiniui – *p nukritimui žodžio pradžioje keltų kalbose:

ide. *penkʷe 'penki' > lot. quinque; sen. air. cóic

ide. *perkʷu- 'ąžuolas' > lot. quercus; goidelų tautovardis Querni, plg. Hispania Querquerni.

ide. *pekʷ- 'ruošti (maistą)' > lot. coquere; val. poeth 'karštas' (valų kalbos p atsirado iš keltų prokalbės *kʷ)

Pradžioje manyta, kad neveikiamoji rūšis su r (mediopasyvas) yra tik italikų-keltų kalboms būdinga naujovė, tačiau vėliau panašios formos buvo rastos anatolų ir tocharų kalbose.

Be kitų sutapimų, paminėtina daugybė bendrų žodžių, pavyzdžiui, dažnai naudojamų metalų pavadinimai (aukso, sidabro, alavo), žodis 'vyras' (lot. vir, škot. gėl. fir, plg. liet. vyras), nors kitose indoeuropiečių kalbose vartojami kitokie žodžiai.

Luzitanų kalba (Portugalija) pasižymi ypatybėmis, jungiančiomis ją ir su keltų, ir su italikų kalbomis, todėl luzitanų kalbą sudėtinga klasifikuoti.

Kita vertus, senoji venetų (Šiaurės Rytų Italija; kalba žinoma iš įrašų ir vardų) ir liburnų (Dalmatija, Istrija; kalba žinoma iš daugybės vardų) kalbos gana panašios į italikų kalbas, tačiau nepasižymi kokiomis nors jas su keltų kalbomis suartinančiomis ypatybėmis, todėl ne vienoje koncepcijoje italikų-keltų grupė išplečiama į italikų-keltų-venetų kalbų grupę.

M. Gimbutienė laikėsi hipotezės, kad praitalikai, kilę iš Šiaurės Alpių (pietų germanų) laidojimo laukų kultūros grupės, prasiskverbė į vidurio ir šiaurės Italiją, o tos pačios kultūros Vidurio Dunojaus grupė (Adrijos venetai ir ilyrai) įsikūrė Venete, Apulijoje ir Sicilijoje. Ji atkreipė dėmesį į šiųdviejų laidojimo laukų kultūros geografinių grupių keramikos ir Protovilanovos kultūros keramikos panašumą. Šiuo metu kurganų hipotezės šalininkai paprastai teigia, kad italikų-keltų vienovė iširo anksčiau.