Arealinė kalbotyra

Arealinė kalbotyra (lot. area 'plotas, erdvė'), arba arealinė lingvistika, dialektografija, lingvistinė geografija – fonetinių, gramatinių, leksinių, semantinių bei kitų kalbos reiškinių paplitimą tirianti kalbotyros šaka. Arealai (tam tikros teritorijos) sutartiniais ženklais, spalvomis arba tekstu pažymimi žemėlapiuose, o jais naudojantis rankiniu būdu sudaromi kalbotyros atlasai. Kartais kalbiniai reiškiniai tiesiog aprašomi nurodant jų paplitimo ribas. Arealinė kalbotyra nustato tarmių, kalbų, kalbų sąjungų sąveikos rezultatus tirdama kalbų reiškinių paplitimo teritorijas ir interpretuodama izoglosas.

Arealinė kalbotyra pradėjo vystytis XIX a. antrojoje pusėje, kai kalbotyroje labiau imtas naudoti lyginamasis metodas ir intensyviau tirti tarmės. Šios kalbotyros šakos pradininkai – vokiečių kalbininkai G. Venkeris ir F. Vredė, jų darbų pagrindu 1926 m. pradėtas leisti „Vokiečių kalbos atlasas“ („Deutscher Sprachatlas“), taip pat prie arealinės kalbotyros ištakų stojo prancūzų kalbininkai Ž. Žiljeronas ir E. Edmonas, 1902–1912 m. sudarę ir išleidę „Prancūzijos lingvistinį atlasą“ („Atlas linguistique de la France“). Romanų kalbų atlasų sudarinėtojai naudojasi Ž. Žiljerono kartografavimo metodika (tekstu). Arealinė kalbotyra prisidėjo prie dialektologijos susikūrimo. Sparčiau ėmė plėtotis po Antrojo pasaulinio karo, turimi anglų, bulgarų, danų, estų, ispanų, italų, lenkų, rusų ir kitų kalbų ar jų tarmių atlasai. Ruošiami giminingų kalbų, geografinių regionų atlasai („Europos kalbų atlasas“ / „Atlas linguarum Europae“).

Lietuvoje arealinę kalbotyrą pradėjo K. Būga ir A. Salys, juodu sudarė pirmąsias anketas siekdami ištirti tarmes. Leidinyje „Archivum Philologicum“ 1933 m. A. Salys publikavo žemėlapį, kuriame, remdamasis K. Jauniaus klasifikacija, pirmą kartą tiksliai nurodė lietuvių kalbos tarmių paplitimo ribas. Po Antrojo pasaulinio karo imta sistemiškai rinkti ir skelbti įvairius kalbos reiškinių paplitimo duomenis. Z. Zinkevičius išskyrė daugelio fonetikos ypatybių arealus („Lietuvių dialektologija“, 1966 m.). 1951 m. publikuota „Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa“, ją sudarė J. Balčikonis, B. Larinas ir J. Senkus. Tarmių duomenys sukaupti iš daugiau kaip 700 gyvenamųjų vietovių, Baltarusijoje ir Lenkijoje išanalizuota keliolika lietuvių šnektų (Apso, Gervėčių, Lazūnų, Nočios, Pelesos, Zietelos, Punsko ir kt.). Lietuvių kalbos institute yra surinkta tarmių duomenų kartoteka (apie 1 mln. vienetų) ir daug tarmių tekstų. Išspausdinti trys „Lietuvių kalbos atlaso“ tomai (1977–1991 m.; sudarytojai ir redaktoriai 1994 m. apdovanoti Lietuvos mokslo premija). Į tarmių duomenų rinkimą įtrauktos taip pat ir kitos anketos bei programos („Kalbos faktų rinkimo programa“, 1983 m; „Lietuvių kalbos tarmių ir jų sąveikos tyrimo programa“, 1995–1997 m; „Atlas linguarum Europae“).