| Didysis Šiaurės karas | |||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Šiaurės karai | |||||||||||
 Iš kairės į dešinę:
| |||||||||||
| |||||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||||
 Švedija Jungtinė Karalystė |  Rusijos carystė Abiejų Tautų Respublika Danija | ||||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||||
Karolis XII Viljamas III Oranietis Stanislovas Leščinskis | Petras I Augustas II Frederikas IV | ||||||||||
| Pajėgos | |||||||||||
|
| ||||||||||
| Nuostoliai | |||||||||||
Iš viso: 200.000 žuvusiųjų
| Iš viso: 295.000 žuvusiųjų
| ||||||||||
Didysis Šiaurės karas įvyko tarp Rusijos, Danijos-Norvegijos unijos ir Saksonijos-Abiejų Tautų Respublikos unijos koalicijos (nuo 1715 m. prie jos prisijungė Prūsija bei Hanoveris) ir Švedijos nuo 1700 iki 1721 m.
Karo pasekmės – Švedijos įtaka Baltijos jūroje smarkiai sumažėjo, švedams praradus teritorijas jūros pakrantėje (Livonijoje, Estijoje, Vokietijoje), o Rusija tapo viena iš didžiųjų Europos valstybių.
Ištakos
Tarp 1560 ir 1660 m. Švedija sukūrė „Baltijos imperiją“, į kurią be pačios Švedijos įėjo Karelija, Ingrija, Estija ir Livonija. Trisdešimtmečio karo (1618–1648) metu jai atiteko teritorijos Šiaurės Vokietijoje – Pamarys (Pomeranija), Vismaras, Brėmenas ir Verdenas su apylinkėmis. Per šį laikotarpį Švedija sukūrė stiprią ir gerai paruoštą kariuomenę. 1700 m. Švedija buvo vyraujanti valstybė Baltijos jūros regione ir viena iš didžiųjų Europos valstybių.
Visos prieš Švediją susikūrusios koalicijos valstybės turėjo savo tikslų. Danija tikėjosi teritorijų Vokietijoje, Abiejų Tautų Respublika – susigrąžinti Livoniją su Ryga. Rusijos svarbiausias užsienio politikos ir ekonominis tikslas buvo įgyti priėjimą prie Baltijos jūros. Pagal 1617 m. Stolbovo taikos sutartį Rusija buvo priversta atiduoti Švedijai teritorijas nuo Ivangorodo iki Ladogos ežero ir taip visiškai prarado priėjimą prie Baltijos jūros.
Karo eiga
Karo pradžioje Danijos karalius Frederikas IV įsiveržė į Šlėzvigą-Holšteiną. Švedijos karaliui rugpjūčio 8 d. Karoliui XII pavyko sumušti danus prie Kopenhagos, o lapkričio 30 d. rusai pralaimėjo Narvos mūšį. Tuomet Karolis pradėjo kampaniją prieš Saksoniją bei Abiejų Tautų Respubliką ir 1706–1707 m. nuvertė karalių Augustą II, priversdamas bajorus išsirinkti jam palankų karalių – Stanislovą Leščinskį.
1708 m. jis pradėjo žygį prieš Rusiją, persikėlęs per Bereziną prie Haloučyno, sumušė Petro I armiją bei jį persekiodamas nužygiavo į Ukrainą, kur labai sunkiai peržiemojo. Čia jis pralaimėjo Poltavos mūšį, po kurio kariuomenėje smukus kovos dvasiai, paliko ją prie Perevolochnos ir pasitraukė į Osmanų imperiją, kur penkerius metus gyveno turkų sultono globoje, valdydamas Švediją per žygūnus.
Šiuo pralaimėjimu karas nesibaigė. Petras I Ingrijos miestelio Nymeno vietoje įkūrė Sankt Peterburgą. Karolis grįžo iš Turkijos, tačiau 1718 m. žuvo mūšyje Norvegijoje. Per kelis tolesnius metus švedai patyrė pralaimėjimų nuo į karą įsijungusių Prūsijos ir Hanoverio valstybių. 1721 m. Švedija buvo priversta pasirašyti taiką, kuria neteko visų savo valdų už Baltijos jūros, jos tarptautinis vaidmuo sumenko.