Gei-Liusako dėsnis

Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Lui Žozefas Gei-Liusakas, todėl jis vadinamas Gei-Liusako dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai slėgis nekinta:

${\displaystyle {V_{1} \over T_{1}}={V_{2} \over T_{2}}.}$

Geiliusako dėsnį taip pat galima patikrinti bandymais. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai ${\displaystyle V_{1}}$ ir ${\displaystyle T_{1}}$, galinę izobariškai išsiplėtusių dujų būseną – parametrai ${\displaystyle V_{2}}$ ir ${\displaystyle T_{2}}$. Kad, plečiantis dujoms, slėgis išliktų pastovus, dujas reikia šildyti.

Izobarinio proceso metu dujų tūris tiesiog proporcingas jų temperatūrai:

${\displaystyle V=const\cdot T.}$

Tiesinės priklausomybės (t. y. funkcijos ${\displaystyle y=kx}$) grafikas yra tiesė. Fizikoje tiesė, vaizduojanti pastovaus slėgio dujų tūrio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izobara. Krintant temperatūrai, dujų tūris mažėja. Jeigu ${\displaystyle T=0}$, atrodytų, kad dujų tūris sumažėja iki nulio. Tačiau taip neįvyksta – atšaldytos dujos suskystėja, o skysčiams idealiųjų dujų dėsniai netinka.