Lietuvių religija

Lietuvos kultūra
Praktikos Liaudies kultūra religija · mitologija · šventės architektūra · muzika · tautosaka dailė · skulptūra · kryždirbystė keramika · tekstilė · šokiai · dainos virtuvė · rūbai
Kultūros istorija Dvarų kultūra · Bažnytinis menas
Modernioji kultūra religija · filosofija · mokslas literatūra · menas · dailė · skulptūra grafika · tapyba · architektūra muzika · baletas · teatras kinas · fotografija · dizainas
Infolentelė: žiūrėti • aptarti • redaguoti

Sovietmečiu mokslinėje literatūroje įsivyravo klaidingų, ateistine pasaulėžiūra grindžiamų nuomonių, jog senoji lietuvių religija buvo gamtos jėgų ir reiškinių garbinimas, kylantis iš baimės. Šiandien į senosios religijos tyrinėjimus žiūrima plačiau. Mokslininkai pradėjo tyrinėti jos senąsias apeigas, koncepcijas, etiką. Senoji lietuvių religija yra politeistinė, viena iš baltų religijų. Jai artimiausios buvo prūsų ir latvių religijos, taip pat giminingos visos senosios Europos religijos, kilusios iš vienos senųjų indoeuropiečių sistemos bei šiek tiek sumišusios su ankstesniais Europos kultais. Pastebėtina, jog lietuviai buvo vieninteliai baltai, sukūrę savo valstybę, kuri XIII–XIV a. vis dar buvo pagoniška. Taigi senieji šaltiniai mini dievų kultus, praktikuotus karių ir valdovų.^{[reikalingas šaltinis]} XIII–XIV a. kariai buvo ir valstiečiai, taigi ne mažesnę svarbą jų gyvenime užėmė agrarinių dievybių kultai. Apie juos daugiausia sužinome iš XV–XVI a. šaltinių ir XIX–XX a. folkloro ir etnografijos duomenų. Taip pat daug svarbios medžiagos atskleidžia archeologiniai tyrinėjimai.

Religijų istorikas Gintaras Beresnevičius užčiuopė baltų religinėje tradicijoje 3 ryškias religines reformas. Ryškiausiai Lietuvos teritorijoje gyvenusius baltus ir Lietuvos pagoniškąją valstybę paveikė Sovijaus ir Šventaragio religinės reformos.

XIII a. rankraščiai mini lietuvių garbintus dievus. Apie 1252 Ipatijaus rankraštis mini po krikšto Mindaugo slapčia garbintus dievus: aukščiausiąjį Nonadievį, Teliavelį, Diviriksą, Kiškių dievą, Medeiną. Apie 1258 minima, jog lietuviai garbina Andajų ir Diviriksą. Jono Malalo kronikos vertime apie 1261 minima, jog Sovijus aukojo Andajui, Perkūnui, Žvorūnai ir Teliaveliui. Tai labai platus ir patikimas lietuvių elito senojo panteono aprašymas, nes šaltiniai vieni kitus patvirtina. Šis panteonas buvo oficialieji, aukščiausiųjų luomų (dvasiškių ir valdovų) ir visų lietuvių garbinti dievai.

Apie kosmogoniją žinoma iš lietuvių etiologinių sakmių. Pradžioje buvo pirmykštis chaosas, nebūtis, ir chaoso vandenys. Šioje nebūties erdvėje egzistavo du kūrėjai – Dievas ir Velnias. Vienose sakmėse pasakojama, jog Velnią Dievas sutvėrė nusispjaudamas, arba iš titnago kibirkšties – šie mitologiniai elementai išryškina Velnio chtoniškąją prigimtį. Kitose sakmėse Velnias buvo pirmasis, o Dievas jaunesnysis jo brolis, per vieną naktį praaugęs. Šiose sakmėse išryškinamas Velnio pirmapradiškumas, išreiškiantis nesukultūrintą chaosą. Dievas pasiunčia Velnią į marių dugną parnešti grumsto, purvo, ar dumblo. Velnias dalį jo prisikiša į burną, dalis patenka į jo panages, likusį purvą vandenys išplauna. Dievas pradeda kurti pasaulį iš Velnio panagių purvo ir sukuria viską, kas tobula – lygumas, laukus, velnias pradeda spjaudyti nurytą purvą ir sukuria viską, kas chaotiška – kalnus, akmenis. Kai sukūręs žemę Dievas nutaria pailsėti, Velnias jį miegantį ketina paskandinti, bando įtempti jį vandenin suėmęs už kojų, taip žemė tampa labai didelė. Prabudęs Dievas nubaudžia Velnią ir išsiunčia jį į požemį – Pragarą.

Dievas sukuria paukščius – atstovaujančius dangiškosioms vertybėms, o Velnias – gyvulius ir žvėris, dominuojančius chtoniškoje erdvėje – žemėje. Tačiau Dievas apgauna Velnią sukurdamas tvartus ir suvarydamas gyvulius. Kad Velnias gyvulių nepažintų, perskelia jiems kanopas – taip atsiranda naminiai žmogui naudingi gyvuliai. Taigi Velnias atstovauja žmogui svetimam pasauliui už kultūros ir pažinimo slenksčio, o Dievas – gyvųjų pasauliui ir kultūrai.

Yra sakmių, kur vietoj Velnio veikia vandens paukštis – antis. Ji padeda kiaušinį, iš kurio atsiranda pasaulis ir Dievas, kitoje versijoje Dievas iš kiaušinio sukuria pasaulį. Kiaušinis simbolizuoja gyvybės šaltinį, kurį sudaužant ji išlaisvinama. Taigi Dievas kartais siejasi su gyvybe arba jos išlaisvinimu, o antis – su pirmapradiškumu, chaosu, mirtimi.

Tokia kosmogonija paplitusi rytų Europoje, tarp Iranėnų, šiaurinėje Azijoje.

Senosios lietuvių religijos apeigos greičiausiai buvo susijusios su visuomenine sankloda, valdovų ir karių luomo ritualai turėjo skirtis nuo žemdirbių ritualų, tačiau valdovų luomas baltų istorijoje išsiskyrė gana vėlai, taigi tarp šių luomų apeigų veikiausiai būta daug bendro. Karių ir didikų luomas buvo anksčiausiai sukrikščionintas, todėl duomenų apie jų ritualus išliko mažiausiai, daugiausia senuose istoriniuose šaltiniuose, o žemdirbių apeigos neblogai išsilaikė iki XX a., tačiau gerokai apnyko per pasaulinius karus ir sovietmetį, šiandien jie perėjo daugiausia į etnografinį lygmenį ir yra praktikuojami folkloro ansambliuose, taip pat senąjį tikėjimą palaikančiose organizacijose, kaip Romuva.

Ritualai, daugiausia susiję su kalendoriniais metų virsmais ir žemdirbyste, prisitaikė prie krikščioniškų švenčių ir vardadienių kalendoriaus arba sutapo su tam tikromis krikščioniškomis šventėmis: Žiemos Saulėgrįžos (Kalėdų ir Kūčių šventimas) sutapo su Kristaus gimimo šventimu, pirmosios pavasario perkūnijos ir augmenijos pabudimo – Jorės (tikrojo pavasario pradžios šventimas) sutapo su Velykų ir Jurginių švenčių ciklu, Vasaros Saulėgrįža (Rasos ir Kupolės) sutapo su Šv. Jono vardadieniu.

• Lietuvių mitologija
• Romuva
• Pagonybė