Klaipėdos–Tilžės geležinkelis

Klaipėdoje (Memelyje) geležinkelis atsirado vėlai – tik 1875 m. Palyginimui, Berlyno–Karaliaučiaus geležinkelis pradėjo veikti 1857 m., Karaliaučiaus–Eitkūnų geležinkelis – 1860 m. Klaipėda buvo pailgo Klaipėdos krašto akligalyje ir investuotojai abejojo, ar atsiras pakankamai keleivių bei krovinių šiai atkarpai. Tąkart spaudoje įsiplieskė intensyvios diskusijos tarp krovinių gabenimo upėmis ir geležinkeliu šalininkų. Pirmasis būdas buvo lėtesnis ir pigesnis, o antrasis (geležinkeliu) – greitesnis, bet brangesnis.

1860 m. atidarytas Karaliaučiaus–Eitkūnų geležinkelis (Prūsijos Ostbano atšaka). Taip atsirado geležinkelio susisiekimas tarp dviejų valstybių – Rusijos ir Vokietijos – pasienio geležinkelių stočių Virbalyje (Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka iš Lentvario) ir Eitkūnų. Tada Karaliaučiaus uostas ėmė gauti geležinkelio krovinius (daugiausiai Ukrainos javus ir kitą žemės ūkio produkciją iš Kauno gubernijos) ir visai nebuvo suinteresuotas dalintis jais su savo konkurentu Klaipėdos uostu. Klaipėdos krašto verslininkai ir miesto taryba buvo pasiruošusi nemokamai skirti žemę Įsruties–Tilžės geležinkelio bendrovei, kad ji nutiestų Tilžės–Klaipėdos ruožą. Be to, apskrities valdžia buvo pasiruošusi nemokamai suteikti žemę geležinkeliui ir išpirkti obligacijų už 100 tūkst. talerių. Dar 20 tūkst. talerių obligacijas nutarė išpirkti ir Šilutės apskritis. Be to, Prūsijos vyriausybė taip pat išsakė palaikymą naujam geležinkeliui ir buvo pasirengusi padengti didžiąją dalį tilto per Nemuną ties Tilžę išlaidų – su sąlyga, kad Rusijos vyriausybė po to leis geležinkeliais sujungti Klaipėdos uostą su Liepoja ir Ryga. Tačiau Rusija kategoriškai atsisakė ir Tilžės–Klaipėdos planai buvo atidėti.

1865 m. į Tilžę nutiestas Įsruties–Tilžės geležinkelis. Jo savininkai 1869 m. kreipėsi į Prūsijos vyriausybę dėl Klaipėdos–Tilžės geležinkelio tiesimo privačiomis lėšomis su valstybine garantija. Vyriausybė sutiko, taip pat nutarė padengti tilto per Nemuną statybą ir pažadėjo sumokėti 20 tūkst. už mylią geležinkelio tiesimui. Kova dėl geležinkelio savo didžiausią įkarštį pasiekė 1870 m. vasario 2 d., kai į Klaipėdos uostą įplaukė laivas su 1000 t bėgių, skirtų Liepojos–Romnų geležinkeliui. Taip Rusijos imperijos uostas Liepoja gavo geležinkelį 5 metais anksčiau nei jos konkurentas Klaipėda – buvo nutiestas Liepojos–Kaišiadorių geležinkelis.

Pabaigusi karą su Prancūzija, Vokietijos imperija sugrįžo prie Tilžės–Klaipėdos geležinkelio. 1872 m. kovo 4 d. jo projektą patvirtino landtago aukštieji rūmai, kurie sutiko skirti 5,8 mln. talerių geležinkelio tiesimui, kovo 25 d. išleistas įsakymas tiesti geležinkelį.

1874 m. pavasarį prasidėjo tiesimo darbai. Sudėtingiausia dalis – tiltai per Nemuną (Tilžės geležinkelio tiltas) ir senvages kertantys Užlenkio senvagės geležinkelio tiltas ir Velnežerio geležinkelio tiltas. Bendras trijų tiltų ilgis siekė 1315,3 m ir kainavo 5,6 mln. Vokietijos markių. 1874 m. pastatytas Klaipėdos geležinkelio tiltas per Dangę prie Joniškės kapinių. 1875 m. birželio 1 d. prasidėjo eismas tarp Pagėgių ir Klaipėdos (86 km), kadangi tiltas per Nemuną dar nebuvo baigtas. Rudenį užbaigta visa linija ir prasidėjo eismas tarp Tilžės ir Klaipėdos, kadangi spalio 1 d. atidarytas ruožas Pagėgiai–Tilžė (6 km). Bendra darbų kaina siekė 7,25 mln. talerių.1876 m. nutiesti bėgiai į Klaipėdos uostą.

Konkurencija su Karaliaučiaus uostu buvo aštri ir sunkiai įveikiama: nuo Įsruties iki Karaliaučiaus buvo 91 km, o nuo Įsruties iki Klaipėdos – 148 km. Taigi, Karaliaučiaus uostas turėjo geografinius privalumus gauti eksportuojamus Rusijos krovinius. Be to, Įsruties–Tilžės atkarpą eksploatavo anglų geležinkelio bendrovė, kurios kainų politika varžė krovinių gabenimą į Klaipėdą. Reikalai šiek tiek pagerėjo 1884 m., kai ši linija buvo suvalstybinta, bet galutinai problema taip ir nebuvo panaikinta.

Keleivių skaičius pamažu augo: jei 1876 m. Klaipėdos geležinkelio stotis aptarnavo 36 tūkst., tai 1899 m. – jau 80 tūkst. važiuojančių. 1892 m. nutiestas Klaipėdos–Bajorų geležinkelis, 1915 m. – Bajorų–Priekulės geležinkelis.

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą, pagal Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos ir jį laikinai administravo Prancūzija. Geležinkelis liko Vokietijos nuosavybe ir jį toliau eksploatavo Vokietijos geležinkeliai. 1923 m. Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, geležinkelio liniją iki sienos su Vokietija perėmė Lietuva. 1939 m. Vokietijai vėl užėmus Klaipėdos kraštą, geležinkelis tapo Vokietijos Reicho geležinkelių dalimi. Klaipėdos–Tilžės geležinkelis gyvavo iki pat 1945 m., kai Raudonoji armija užėmė Klaipėdos kraštą. Visas išlikęs šio geležinkelio ūkis atiteko Lietuvos TSR geležinkeliui (TSRS sudėtyje), vėliau – Pabaltijo geležinkeliui. Dabar linija iki sienos su Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi priklauso Lietuvai.