Pabaltijo geležinkelis (rus. Прибалтийская железная дорога; nuo 1971 m. Pabaltijo Spalio Revoliucijos ordino geležinkelis, rus. Прибалтийская ордена Октябрьской Революции железная дорога) – SSRS geležinkelių bendrovė, 1963–1991 m. veikusi Lietuvos SSR, Latvijos SSR, Estijos SSR ir Rusijos SFSR (Kaliningrado sritis) teritorijose. Valdyba veikė Rygoje, N. Gogolio g. 3 (dabar Emīlijas Benjamiņas iela 3). Bendrovės administruojamų geležinkelių ruožų ribos nevisiškai sutapo su SSRS užimtų Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijomis – Pabaltijo geležinkeliui priklausė ir trumpi ruožai Baltarusijos SSR bei Rusijos SFSR Pskovo srityje. Kita vertus, keli trumpi Lietuvoje ir Latvijoje esančių geležinkelių ruožai priklausė Baltarusijos bei Spalio geležinkeliams.
Bendras geležinkelių ilgis siekė 9000 km, iš jų 596 km elektrifikuoti, 211 km siaurieji geležinkeliai.
Istorija
1953 m. gegužės 15 d. SSRS Susisiekimo kelių ministerijos įsakymu sujungus Estijos, Latvijos ir Lietuvos geležinkelius buvo įkurtas Baltijos geležinkelis, bet 1956 m. balandžio 26 d. išformuotas, vėl paliekant respublikinius geležinkelius.1963 m. vasario 16 d. pagal SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 174, išleistą 1963 m. vasario 14 d., įkurtas Pabaltijo geležinkelis, apjungiantis Lietuvos, Latvijos ir Estijos SSR geležinkelius. 1971 m. geležinkeliui suteiktas Spalio Revoliucijos ordinas, nors kai kur nurodoma, kad 1973 m.
Iki 1980 m. buvo elektrifikuota nemažai priemiesčio ruožų: Ryga–Tukumas, Ryga–Saulkrastai, Ryga–Aizkrauklė, Ryga–Jelgava, Talinas–Paldiskis, Keila–Vazalema, Talinas–Kehra, Vilnius–Kaunas, Lentvaris–Trakai, žiedinis maršrutas Karaliaučius–Krantas–Rūsiai–Karaliaučius. 1981 m. nutiesus ruožą Rūjiena–Meizakiula, buvo atidarytas tiesioginis susisiekimas linijoje Talinas–Pernu–Ryga. 1983 m. maršrutais važinėjo tolimųjų reisų traukiniai „Latvija“ (Латвия), „Jūrmala“ (Юрмала), „Estija“ (Эстония), „Lietuva“ (Литва), „Gintaras“ (Янтарь), „Žuvėdra“ (Чайка) ir kt., jie važinėjo kaip firminiai keleiviniai traukiniai.
Ribojosi su Spalio geležinkeliu, Baltarusijos geležinkeliu ir Lenkijos geležinkeliu. Pabaltijo geležinkelio įmonė nustojo gyvuoti 1992 m. sausio 1 d., iki tol jam priklausiusios geležinkelių ruožai perduotos Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos geležinkelių bendrovėms.
Struktūra
Pabaltijo geležinkeliai ribojosi su Spalio geležinkeliu (rus. Октябрьская железная дорога), Baltarusijos ir Lenkijos Liaudies Respublikos geležinkeliais. 1990 m. duomenimis, Pabaltijo geležinkelis jungė 9000 km eksploatuojamų kelių, iš kurių 596,4 km buvo elektrifikuoti, 211 km – siaurieji geležinkeliai (750 mm vėžės). Į geležinkelio sudėtį įėjo 7 apygardos:
- Rygos apygarda,
- Daugpilio apygarda,
- Jelgavos apygarda,
- Estijos apygarda,
- Vilniaus apygarda,
- Šiaulių apygarda,
- Kaliningrado apygarda.
1986 m. šiame geležinkelyje pradėjo veikti geležinkelio keltų linija Klaipėda–Mukranas. Geležinkelis aptarnavo 5 neužšąlančius jūrų prekybos uostus, 6 žvejybos uostus, 2 naftos perpylimo bazes. Eksporto ir importo kroviniai buvo formuojami šalia uostų buvusiose stotyse Rygoje, Ventspilyje, Taline, Karaliaučiuje, Klaipėdoje (Draugystės geležinkelio stotyje).