Trakų vaivadija

Lietuvai tapus vieninga valstybe, valdoma Didžiojo kunigaikščio ir siekiant suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos karalystės, dviejų valstybių, valdomų vieno karaliaus, administracinį-teritorinį suskirstymą, 1413 m. pagal Horodlės sutartį buvo panaikintos Lietuvos kunigaikštystė, Trakų kunigaikštystė ir Gardino kunigaikštystė bei sudarytos Vilniaus ir Trakų vaivadijos. Žemaitijos seniūnija taip pat buvo prilyginta vaivadijai. Trakų vaivadija sudaryta iš Trakų kunigaikštystės, dalies Lietuvos kunigaikštystės ir dalies Gardino kunigaikštystės.1422 m. Melno taikos sutartimi prie vaivadijos buvo prijungta jotvingių gyventos žemės – Dainava.

Sukūrimo pradžioje Trakų vaivadija buvo antroji pagal plotą ir rangą LDK vaivadija (po Vilniaus vaivadijos). Jos branduolį sudarė Trakų apskritis (26 valsčiai), Kauno (Kauno pilis ir 3, nuo XVI a. 5 valsčiai), Gardino apygardos, Upytės ir Kurklių valsčiai. Nominaliai vaivadijai ir realiai Trakų vaivadijos karinei vadovybei priklausė Palenkė (nuo 1501–1514 m. liko tik karinė priklausomybė), Slanimo ir Valkavisko apskritys, Kameneco apygarda. Padneprėje vaivadijai buvo priskirta po pusę Babruisko, Gorvalės, Liubošanų ir veikiausiai Svisločiaus valsčiaus. Be to, vaivadijos karinei vadovybei priklausė Kobrino ir Pinsko kunigaikštystės (1556 m. tapo apygardomis). 1452 m. prijungtas Turovas. Trakų vaivadija iki XVI a. administracinių pertvarkymų apėmė apie 31 200 km².

XVI a. LDK pradėtos reformos, kurių metu didžiausios vaivadijos buvo skaidomos. 1513 m. nuo Trakų vaivadijos atskirta Palenkės vaivadija, po 1564–1566 m. reformos – Brastos vaivadija, o Lydos pavietas priskirtas Vilniaus vaivadijai. Tokiu būdu, Trakų vaivadijai teliko Gardino, Kauno, Trakų ir Upytės apskritys. 1564–1566 m. teismų ir administracinės reformos metu vaivadijos buvo padalintos į mažesnius administracinius vienetus – apskritis. Trakų vaivadijai priklausė 4 apskritys.

Po tos reformos buvo panaikinta Trakų vaivadijos karinės vadovybės jurisdikcija Palenkei. Liublino unijos aktu 1569 m. nustatytoje Lenkijos ir Lietuvos valstybės vaivadų hierarchijoje Trakų vaivada užėmė 8, o kaštelionas – 10 vietą.

1791 m. vėl pradėtos vaivadijos reformos. 1793 m. vaivadijoje liko tik trys šiauriniai pavietai. Gardino pavietas paverstas Gardino vaivadija. Be to, iš dalies Trakų ir Kauno pavietų suformuota Merkinės vaivadija.

Po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. ši naujoji vaivadija buvo panaikinta ir atiteko Rusijos imperijos Vilniaus gubernijai. Iki 1793 m. vaivadijai priklausiusios teritorijos (Užnemunė) atiteko Prūsijos karalystės, Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui.

Pagrindinis straipsnis – Trakų vaivada.

Pirmuoju Trakų vaivada 1413 m. tapo Jaunius. Trakų vaivadą skirdavo karalius ir jis pareigas eidavo iki gyvos galvos, jeigu nebūdavo priešininkų nušalinamas. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas ir vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, karo ir teismo reikalai. Jis taip pat rūpinosi vaivadijos miestų, kuriems suteiktos Magdeburgo teisės, apsauga ir tvarka, prižiūrėjo jų matus, saikus ir kainas. Vaivados jurisdikcijai priklausė ir miestų žydų bendruomenės.

Vaivada buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys. Senate Trakų vaivada turėjo septintą pagal rangą aukščiausią pasauliečių poziciją po Kališo vaivados.