Naujoji Prancūzija (pranc. Nouvelle-France) buvo teritorija Šiaurės Amerikoje, kurią kolonizavo prancūzai XVI–XVIII amžiuje. Ji egzistavo nuo 1534 m., kai Žakas Kartjė atrado Šv. Lauryno upę, iki 1763 metų, kai regionas atiteko Jungtinei Karalystei. Didžiausias regionas buvo apie 1712 metus, prieš Utrechto sutartį, kai Naujoji Prancūzija buvo nusidriekusi nuo Niufaundlando iki Aukštutinio ežero ir nuo Hadsono įlankos iki Meksikos įlankos. Vėliau teritorija padalinta į 5 kolonijas: Kanadą, Akadiją, Hadsono Įlanką, Niufaundlandą ir Luizianą.
| Nouvelle-France Naujoji Prancūzija | |||||
| nebėra | |||||
| |||||
| |||||
 | |||||
| Sostinė | Kvebekas | ||||
| Valdymo forma | kolonija | ||||
| Era | Imperializmas | ||||
| - Įkūrimas | 1534 m. | ||||
| - Padalinta tarp Britanijos ir Ispanijos | 1763 m. | ||||
|
|---|
| Kanados istorija |
| Šiaurės Amerikos indėnai |
| Naujoji Prancūzija |
| Kanada, Akadija |
| Britų Amerika > Britų Šiaurės Amerika: |
| Ruperto žemė, Niufaundlandas, Kvebekas (Kanada), Princas Edvardas, N. Brunsvikas, N. Škotija, Šiaurės Vakarų t., Britų Kolumbija |
| Dominijos: |
| Kanados, Niufaundlendo |
| Kanada nuo 1949 m. |