Valkininkų–Rūdiškių kautynės

Valkininkų-Rūdiškių kautynės
Valkininkų-Rūdiškių mūšio (1923) schema
Data 1923 m. vasario 16-22 d. Vieta Dabartinės Trakų r. ir Varėnos r. savivaldybių teritorijos Rezultatas Lygiosios, teritorinė Lenkijos pergalė (užsitikrinta geležinkelio kontrolė)
Konflikto šalys
Lietuva	Lenkija
Vadovai ir kariniai vadai
Pranas Tvaronas
Pajėgos
6-asis pėstininkų pulkas
Nuostoliai
~10 žuvusių

Valkininkų-Rūdiškių kautynės – Lietuvos ir Lenkijos karinių pajėgų susirėmimų serija dėl Vilniaus-Varėnos geležinkelio ruožo dabartinėse Trakų r. ir Varėnos r. savivaldybių teritorijose, vykusi 1923 m. vasario 16-22 d. Šios kautynės nelaikomos 1920 m. pasibaigusio Lietuvos ir Lenkijos karo dalimi, o tik pavieniais susirėmimais, neperaugusiais į platesnės apimties konfliktą. Lenkijos literatūroje šiuo klausimu nepateikiami operaciją vykdžiusių dalinių pavadinimai ar informacija apie jų vadus, apsiribojama bendro pobūdžio informacija, kad kovos veiksmus vykdė policija ir pasienio daliniai.

Inscenizuoto „Želigovskio maišto“ metu Lenkijos pajėgos 1920 m. spalio 15 d. užėmė Rykantus, o spalio 16 d., po kautynių su lietuvių kariuomene – Valkininkus, Rūdiškes ir Rūdiškių geležinkelio stotį. Spalio 18 d. Lietuvos 6-asis pėstininkų pulkas ir 10 pėstininkų pulko vienas batalionas kontratakavo mėgindami susigražinti Trakus. Smarkios kautynės vyko Rūdiškių – Trakų apylinkėse. Lietuvos puolimas buvo atremtas ir frontas spalio 22 d. sustojo Lieponių kaimo – Vilkokšnio ežero – Spindžio ežero – Strėvos kaimo – Ilgio ežero linijoje. Šiame bare veikė 6 pėstininkų pulkas. Dešinėje, į pietus, Varėnos – Perlojos – iki Nemuno, prie Živulčiškių k., riboje veikė 1 pėstininkų pulko mokomoji ir naujokų kuopos, vadovaujamos kapitono M. Rėklaičio. Jiems talkino vietos partizanai ir šauliai. Kairėje, į šiaurę, Vievio apylinkėse, iki Neries veikė 1-asis ir 3-asis pėstininkų pulkai ir 10 pėstininkų pulko batalionas, kuris, kautynėms nurimus, buvo grąžintas prie savo pulko į Marijampolę. Siekiant neleisti lenkams panaudoti šarvuotus traukinius, buvo susprogdintas geležinkelio tiltas per Merkį, tarp Pamerkto ir Biekšų kaimų, o į šiaurę nuo Valkininkų stoties, prie Klepočių kaimo, buvo nuimti geležinkelio bėgiai ir išsprogdintas kelias. Prie Valkininkų stoties, Pučkorių, Vaitakarčmio, Lieponių ir Gudakiemio kaimų stovėjo 6-ojo pėstininkų pulko lauko sargybos, kurios atrėmė keletą nedidelių lenkų atakų.

Lenkai keletą kartų nesėkmingai mėgino užimti Valkininkų geležinkelio stotį. Paskutinis toks puolimas buvo surengtas 1920 m. lapkričio 20-22 dienomis. Puolimus lenkai vykdydavo pagal tą patį scenarijų – pradžioje šarvuotas traukinys privažiuodavo prie Klepočių k. ir tuo pat metu pasirodydavo pėstininkai. Šarvuočių artilerija apšaudydavo 6-ojo pėstininkų pulko pozicijas prie Lieponių ir Gudakiemio kaimų, o lenkų pėstininkai taisydavo geležinkelio pylimą. Lietuvos artilerijai pradėjus atsakomąją ugnį ir pėstininkams pulti, šarvuotas traukinys ir lenkų pėstininkai pasitraukdavo. Net ir sudarius paliaubas, lenkai keletą kartų kėsinosi užimti Valkininkų stotį, siekdami joje įsitvirtinti iki neutralios zonos nustatymo. Nustačius neutraliąją zoną 6--asis pėstininkų pulkas liko ir toliau saugoti šį barą. Šią misiją jis vykdė ir 1923 m., kuomet neutralios zonos naikinimo metu atsinaujino kautynės su lenkais.

1920 m. lapkričio 21 d. Tautų Sąjungos Kontrolės komisijai, pirmininkaujant prancūzų pik. Chardigny, pavyko sustabdyti lenkų kovas su lietuviais. Abiem kariaujančioms pusėms buvo įsakyta laikinai stovėti vietoje. Lapkričio 29 d. Kauno geležinkelio stotyje, plk. Chardigny tarpininkaujant, buvo pasirašytas paliaubų protokolas tarp Lietuvos ir Lenkijos marionetinės „Vidurinės Lietuvos“ – Kauno paliaubos. Tautų Sąjungos Kontrolės komisija tarp lenkų ir lietuvių užimtų teritorijų nustatė neutralią zoną. Nuo kontaktinės linijos abi pusės privalėjo atsitraukti po 3 km. Taip susiformavo 6 km pločio zona. (Panaši, tik 12 km pločio, zona Užnemunėje buvo nustatyta 1920 m. spalio mėn. pradžioje). Lenkijos šaltiniuose nurodoma, kad neutrali zona visur buvo 12 km pločio. Abi šalys savo pajėgas atitraukė gruodžio 1-2 dienomis. Nesusipratimų bei susirėmimų nefiksuota. Lietuvos 6-asis pėstininkų pulkas iš Valkininkų – Rūdiškių geležinkelio ruožo pasitraukė, ir įsitvirtino Strielčiškių – Kalėnų – Gudakiemio – Panošiškių kaimų – Spindžio ež. – Strėvos kaimo riboje. Dešinėje 6 pėstininkų pulko daliniai pasitraukė į Karpiškių – Paakmenės ribą. Lenkų kariuomenės dalys pasitraukė 3 km į rytus. Tikslios lenkų pozicijos nėra žinomos, tačiau Valkininkų miestelis, (7 km į rytus nuo Valkininkų geležinkelio stoties), liko lenkų užimtas. Rūdiškės liko neutralioje zonoje. Lenkai neteko tiesioginio susisiekimo geležinkeliu Gardino – Varėnos – Vilniaus ruože. Susisiekimą su Vilniumi jie palaikė Gardino – Lydos – Vilniaus geležinkelio ruožu.

Neutralią zoną saugojo lietuvių ir lenkų kariuomenės. Kaip lenkų, taip ir lietuvių maži daliniai įeidavo į neutralią zoną žvalgybos tikslais, bet greitai pasitraukdavo, susirėmimai buvo retenybė. Žvalgyti ir eiti į neutralią zoną buvo uždrausta. Neutralioje zonoje nelikus jokių teisėtvarkos dalinių išaugo nusikaltimų skaičius. Neutralioje zonoje žymią dalį sudarė lietuviai, mažumą – nutautėję lietuviai – lenkų šalininkai.

Nepaisant pirminio tikslo, neutrali zona neatnešė stabilumo. Priešingai, jau nuo pat pradžių čia ėmė veikti ginkluoti būriai, vyko nuolatiniai incidentai, nebuvo efektyvios kontrolės. Lenkijos karinės žvalgybos (Oddział II) raportuose pabrėžiama, kad padėtis neutralioje zonoje yra „nenormali“, o ginkluoti konfliktai kartojasi nuolat. Zonoje veikė vietiniai partizaniniai būriai, buvę kariai, savanoriai, kartais – ir reguliarių pajėgų daliniai (neoficialiai). Tai lėmė, kad teritorija tapo nuolatinio mažo intensyvumo karo zona. Neutralioje zonoje lenkai suorganizavo “Policija Ludowa”, lietuviai – savo miliciją ir šaulius. Visoje neutralioje zonoje nuo Vokietijos sienos iki sienos su Latvija prie Dauguvos tarp vietos gyventojų vyko nuolatinė kova. Ypatingai aršios kovos vyko Širvintų, Giedraičių, Perlojos apylinkėse ir Užnemunėje – Punsko, Liubavo apylinkėse. Lietuvos vyriausybė gaudavo daug skundų apie neutralios zonos gyventojų vargus, bet nieko negalėjo daryti, kaip tik raginti, kad gyventojai patys gintųsi, arba paraginti šaulius suteikti pagalbą. Tokia būklė netenkino abiejų pusių, bet ji išsilaikė iki 1923 m. kovo mėnesio.

1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos Taryba rekomendavo Lietuvai ir Lenkijai pasidalinti neutralią zoną, Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių administracijai. Lenkija, siekdama jos užgrobtoje Lietuvos teritorijoje pastovių sienų su Lietuva, šią rekomendaciją priėmė. Lietuvos vyriausybės atstovas pareiškė, kad neutralios zonos padalinimo klausimas nebuvo perduotas Tautų Sąjungos Tarybai svarstyti ir Taryba neturėjo teisės tokios rekomendacijos daryti, todėl Lietuvos vyriausybė negalinti šios rekomendacijos priimti. 1923 m. vasario 10 d. Lietuvos vyriausybė pateikė Tautų Sąjungai protestą ir pasiūlymą, kad byla būtų perduota Nuolatiniam Tarptautiniam Teismui. Teismas turėtų spręsti šiuos klausimus: 1. Ar Tautų Sąjungos Taryba, svarstydama neutralios zonos klausimą, nesulaužė Tautų Sąjungos statuto ir ar teisinga jos rekomendacija. 2. Ar Lenkija turi teisę vykdyti Tautų Sąjungos Tarybos rekomendaciją, jei tam priešinga yra antroji pusė (Lietuva). Be to, Lietuvos vyriausybė prižadėjo Tarptautiniam Teismui patiekti savo paaiškinimų šiuo klausimu. Lietuvos vyriausybė negalėjo sutikti su šia Tautų Sąjungos Tarybos rekomendacija, nes toks sutikimas būtų reiškęs ir netiesioginį Vilniaus krašto okupacijos pripažinimą. Tautų Sąjungos Taryba vengė bylos sprendimo Tarptautiniame Teisme.

Tautų Sąjungos siūlymu buvo numatyta remiantis lygybės principu Lietuvai ir Lenkijai pasidalinti neutralią zoną pusiau, po 3 km, t. y. grįžti į 1920 m. gruodžio 1-2 d. fronto ribas. Tokiu būdu geležinkelio ruožas Valkininkai – Lieponys būtų atitekęs lietuviams. Lenkai siekė išlaikyti šį geležinkelio ruožą. Tautų Sąjungos Taryboje, svarstant rekomendaciją, lenkai reikalavo, kad Valkininkų – Rūdiškių ruožas būtų pripažintas jiems.

1923 m. pradžioje, kai Tautų Lyga nusprendė panaikinti neutralią zoną ir nustatyti galutinę demarkacijos liniją, Lenkijos valdžia nusprendė: nebelaukti ir pati įgyvendinti sprendimą vietoje. Operacijos užduotis buvo įvardinta 1923 m. vasario 7 d. datuotoje J. Pilsudskio instrukcijoje. Joje nustatyta operacijos pradžia (vasario 15 d.) ir apibrėžti tikslai. Operacijos planavimą koordinavo Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas (Sztab Generalny WP), konkrečiai jo II skyrius (Oddział II (žvalgyba)). Buvo nutarta užimti Lenkijai priskirtą neutralios zonos dalį, įvesti administraciją ir kontrolę. Operacija turėjo būti greita, koordinuota ir riboto masto (kad nesukeltų didelio karo). Operacijai pasirinktos ne tik reguliarios kariuomenės pajėgos, bet ir pasienio apsaugos daliniai (Straż Graniczna), policija (Policja Państwowa), nereguliarūs būriai (pvz., ZBK – saugumo formacijos). Pagal aukščiausios vadovybės nurodymus operacija turėjo prasidėti 1923 m. vasario 15 d. ryte. Pagrindiniai jos tikslai užimti teritoriją be didelių nuostolių, užtikrinti geležinkelio kontrolę, neleisti lietuvių pajėgoms įsitvirtinti. Ypatingas dėmesys skirtas geležinkelio linijai Vilnius–Gardinas.

Plane išskirti svarbiausi mazgai – Rūdiškės, Valkininkai (lenk. Olkieniki), Varėna (Orany). Šiose vietose buvo planuojama dislokuoti pajėgas, užtikrinti ryšius ir judėjimą.

Operacijoje dalyvavusios pajėgos buvo suskirstytos į atskirus sektorius ir veikė koordinuotai. Kiekvienas sektorius turėjo savo užduotis, atsakė už konkrečią teritoriją. Karininkams buvo nurodyta vengti didelių susirėmimų, veikti greitai ir ryžtingai, užtikrinti komunikacijos linijų saugumą. Taip pat leista naudoti jėgą, jei susiduriama su pasipriešinimu. Lenkijos vadovybė tikėjosi, kad Lietuva gali priešintis, galimi lokalūs susirėmimai, tačiau buvo manoma, kad konfliktas neperaugs į didelio masto karą.

Lenkijos autorių teigimu iki 1923 m. vasario neutralioje zonoje jau veikė ginkluoti lietuvių būriai, vyko infrastruktūros niokojimas. Teigiama, kad taip Lietuva ruošėsi galimam konfliktui. Lietuvos šaltiniuose teigiama priešingai.

Politiškai situacija buvo palanki Lenkijai. 1923 m. sausio 9 d. Klaipėdos krašte prasidėjo sukilimas, į kurį jungėsi ir savanoriai iš Lietuvos. Sausio 15 d. sukilėliai užėmė Klaipėdą, kurią gynė vien tik ten esantis prancūzų kariuomenės batalionas. Dėl šios operacijos kilo ginčas tautų Sąjungoje, kuris užsitęsė iki 1923 m. vasario 19 d. Lietuvos vyriausybei teko veikti labai apdairiai. Tuo metu Europos politikoje dominavusi Prancūzija palaikė Lenkiją. Lietuvai nesutinkant su lenkų reikalavimais, pastarieji ryžosi neutralią zoną Valkininkų – Rūdiškių ruože užimti jėga. Nėra žinoma kokio pločio juostą lenkai norėjo užimti vasario 15 d. pradėtos operacijos metu. Tikėtina, kad lenkai neturėjo tikslaus plano, buvo keliama užduotis nustumti lietuvių sargybas kiek galima toliau į vakarus nuo geležinkelio. Lenkiškuose šaltiniuose teigiama, kad operacijos tikslas buvo tik užimti Lenkijai priskirtą neutralios zonos dalį, tačiau faktinė kovų eiga tai paneigia.

Apie planuojamą lenkų puolimą Lietuvos vyriausybė žinojo. 1923 m. vasario 15 d. žurnale „Trimitas“ (Nr. 127) buvo paskelbtas pranešimas:

“Tautų Sąjungos paskatinti lenkai vasario 15 d. pasiruošę pradėti karą prieš Lietuvą. Pirmoje eilėje imsią neutralią juostą. Vilniuje sutraukta keli tūkstančiai kareivių, perrengtų policininkais ir žandarais. Puolimą pradės policija, o paskui jau prisijungs kariuomenės dalys.”

Nėra žinoma kokie įsakymai dėl galimo lenkų puolimo buvo duoti Lietuvos karinėms pajėgoms. Konkrečių pasirengimo atremti puolimą veiksmų nėra užfiksuota. Kai kurie autoriai nurodo, kad tai galėjo būti daromą sąmoningai, siekiant, kad ginčas neišplėstų į didesnį ginkluotą konfliktą. Apie 30 km ruožą (nuo Žilinėlių – Strielčiškių k. pietuose, iki Daugirdiškių – Subartonių k. šiaurėje, prie Ilgio ežero) kuriame vyko pagrindinės kovos, saugojo 6-asis pėstininkų pulkas. Apsaugos veikla buvo organizuota taip, kad vienas pulko batalionas nuolat buvo prie neutralios zonos, kiti du – atsargoje, Kruonio – Darsūniškio apylinkėse. Tarpusavio ryšiai buvo palaikomi telefonais, pėsčių ir raitų patrulių. Pulko vadavietė buvo Kruonyje. Pulkas priklausė III pėstininkų divizijai. 6-ąjam pėstininkų vadovavo pik. Itn. Pranas Tvaronas.

Lenkų puolimo metu, 1923 m. vasario 15 d. pozicijas prie neutralios zonos buvo užėmęs II batalionas. Jo pozicijos: 4 kuopa – baro dešinėje pusėje – pietuose (vadavietė – Strielčiškių kaime); 5 kuopa – baro viduryje (vadavietė – Samnykų kaime); 6 kuopa – baro šiaurinėje dalyje (vadavietė – Bagdanonių kaime). Vienai kuopai teko saugoti apie 10 km pločio barą, tad sargybos buvo išdėstytos retai, vientiso fronto nebuvo. II bataliono vadas mjr. Jonas Gaudešius dar prieš vasario 15 d. buvo komandiruotas į Kauną. Jį pavadavo 5-tos kuopos vadas Itn. Buragas. Bataliono vadavietė buvo Onuškyje. Bataliono sargybos stovėjo Strielčiškių, Zakarų, Kalenu, Kaniūkų, Samnykų, Gudakiemio, Panošiškių, Strėvos, Subartonių kaimų linijoje. Į pietus, dešinėje, Žilinėlių, Paakmenės barą saugojo Alytaus įgulos daliniai. Į šiaurę, kairėje, stovėjo kitos III pėstininkų divizijos dalys. Kariuomenei padėjo ir šauliai – šiame bare veikė, F. Šemetos vadovaujamas Šaulių Sąjungos būrys.

1923 m. vasario pradžioje lenkų reguliariosios kariuomenės dalinius, buvusius prie neutralios zonos Valkininkų – Rūdiškių bare, pakeitė lenkų policijos dalys (tamsiai mėlynomis uniformomis). Vasario 12-14 d. lenkų policijos daliniai užėmė neutralioje zonoje buvusius kaimus: Giratę, Šarkiškie, Molius, Bartelius, Valkininkų geležinkelio stotį, Vaitakarčmiį, Lieponius, Klepočius, Vaikštenius, Rūdiškes ir kt. Vien Valkininkų geležinkelio stoties puolimui lenkai metė bent tris batalionus. Su gyventojais įsibrovėliai elgėsi mandagiai, geriau nei ankstesnių kovų metu, tik, kautynėms prasidėjus, reikalavo daug pastočių transportui šaudmenų, maistui ir sužeistųjų evakuacijai.

Kariuomenės pajėgomis puolimą lenkai pradėjo 1923 m. vasario 15 d. 6 vai. ryto. Puolimo ambicijos viršijo vien neutralios zonos ribas. Didesnėmis jėgomis lenkai puolė Paakmenės, Karpiškių, Strielčiškių, Kalėnų, Kaniūkų, Gudakiemio kaimus; mažesnėmis jėgomis puolė į šiaurę nuo Vilkokšnio ežero tarp Spindžio ir Ilgio ežerų buvusias lietuvių sargybas. Puolimą stabdė didelis sniego sluoksnis. Merkio upė ir ežerai buvo užšalę, tad natūralias kliūtis sudarė tik pusnynai.

Lenkų puolimas lietuviams nebuvo visai netikėtas. Apie lenkų pasirengimą buvo pranešę vietos gyventojai. Nors abiejų pusių kariams buvo draudžiama neutralioje zonoje vykdyti žvalgybą, ją vykdė šauliai ir partizanai. Pagal iš jų gautas žinias sargybų linijoje buvo sustiprintas sekimas. Kitų pasiregimų atremti puolimui nebuvo vykdoma.

Lietuvos sargyboms pavyko atremti pirmuosius lenkų priekinių dalinių puolimus. Į mūšį įsijungus pagrindinėms lenkų pajėgoms, Lietuvos sargybos buvo priverstos pasitraukti. Neginamą Valkininkų geležinkelio stotį lenkai užėmė dar prieš puolimo pradžią. Lenkai su stipriu lietuvių sargybos pasipriešinimu susidūrė prie Strielčiškių kaimo. Po atkaklių kovų kovos lietuviai buvo priversti pasitraukti, į nelaisvę pateko keletas kareivių ir vienas karininkas.

Paakmenėje 9-10 vyrų lietuvių sargyba atrėmė pirmą lenkų puolimą, antro puolimo metu, pasitraukė, tačiau naktį iš Jokėnų ir Paručių kaimų surengę kontrpuolimą kaimą atsiėmė. Kaimas keletą kartų ėjo iš rankų į rankas, tačiau vasario 18 d. jame įsitvirtino lenkai.

Per vasario 15 d. puolimo metu lenkai užėmė Lietuvos kontroliuojamoje teritorijoje buvusias gyvenvietes: Paakmenę, Karpiškes, Zakarus, Kalėnus, Kaniūkus, Spenglininkus, Gudakiemį ir dar keletą mažesnių gyvenviečių. Prie Saminykų kaimo, sutikus pasipriešinimą, lenkų puolimas sustojo. Į šiaurę nuo Vilkokšnio ežero lenkai puolė Spindžio ir Ilgio ežerų linijoje. Šio baro viršininkas, 6-os kuopos vadas, kurio vadavietė buvo Bagdanonyse, gavęs žinių iš vietos gyventojų apie lenkų užėmimą neutralios zonos ir galimą puolimą, sargybas sustiprino kuopos rezervais. Susidūrę su stipresniu pasipriešinimu lenkai atsitraukė ir puolimo nepakartojo. Manoma, kad šiame bare lenkų pajėgos tik dengė puolančiųjų pietuose sparną.

Sužinojęs apie lenkų puolimą Kruonyje buvęs 6 pėstininkų pulko vadas plk. Itn. Pr. Tvaronas vasario 15 d. skubiai į Onuškį permetė I ir III batalionus. Abu batalionai atliko rekordinį žygį, žiemos metu pėsčiomis per dieną įveikę 40 km. Juos sustiprino pulko vado pavaldume buvusi 6-oji baterija.

Atvykęs į Onuškį, P. Tvaronas rado, kad II bataliono 4 ir 5 kuopų sargybos buvo pasitraukusios, tik 6-toji kuopa laikėsi savo pozicijose. II bataliono vadu jis paskyrė mokomosios kuopos vadą kpt. Juozą Barkauską, Itn. Buragas grįžo prie savo kuopos vado pareigų. I bataliono vadas kpt. Mackevičiui buvo duota užduotis susitelkti Gruoznikuose, pulti ir užimti Kaniūkų, Kalėnu, Zakarų, Strielčikų kaimus. Žvalgymas ir sparno apsauga buvo pavesta raitelių būriui. III bataliono vadui kpt. Sinkevičiui buvo įsakyta susitelkti Samnykuose ir pulti Gudakiemio kryptimi. 6-oji baterija gavo įsakymą remti I bataliono puolimą. I batalionui nurodyta puolimą pradėti vasario 16 d., III – laukti įsakymo. Pulko vadavietė persikėlė į Onuškį. Puolimo tikslas: užimti vietoves, iš kurių lietuvių sargybos buvo priverstos pasitraukti.

Puolimą pradėjęs 3-osios kuopos vadas kpt. P. Soltanas užėmė Zakarus, Strielčiškius ir įsitvirtino. 2 kuopos vadas Itn. Tugaudis užėmė Kaniūkų k., bet Kalėnu k. nepavyko užimti. III batalionas vasario 17 d. užėmė Gudakiemio kaimą. Puolimo metu buvo paimta nelaisvėn vienas lenkų karininkas ir apie 30 kareivių. Paaiškėjo, kad belaisviai priklausė trims skirtingiems lenkų pasienio sargybų batalionams. Vasario 18 d. 6-oji pėstininkų pulko ir Alytaus baro rinktinė nutraukė puolimą. Manoma, kad jos tai padarė gavę aukštesnės vadovybės įsakymus.

Lietuvos pajėgos nespėjo atsiimti Paakmenės, Kalėnų kaimai ir keleto vienkiemių. Lenkai puolimų nevykdė, tik žvalgė.

Vasario 20 -23 d. įvyko Lietuvos sargybų susišaudymai su lenkais prie Strielčiškių, Kalnėnų, Spenglininkų ir Dargonių kaimų. sužinojęs apie lenkų puolimą kariuomenės vadas gen. Itn. J. Stanaitis į Aukštadvarį pasiuntė Aukštojoje Panemunėje dislokuotą 5 pėstininkų pulką. Iš Raudondvario buvo pasiųsta sunkioji artilerijos baterija. Kiti daliniai nebuvo pasitelkti

Prasidėjus lenkų puolimui Lietuvos vyriausybė nusiuntė Tautų Sąjungos generaliniam sekretoriui notą, pranešdama apie lenkų puolimą ir įsiveržimą į Lietuvos kariuomenės užimtą sritį prie neutralios zonos. Notoje buvo prašoma skubiai sukviesti Tautų Sąjungos Tarybą, kuri imtųsi priemonių sustabdyti kylantį karą. Iš Tautų Sąjungos generalinio sekretoriaus Ženevoje vyriausybė gavo atsakymą telefonu, kad Tautų Sąjungos Tarybos nariai yra pertraukę darbą ir išsivažinėję vienai savaitei. Lietuvos vyriausybės buvo persiųsta Tarybos nariams.

Tautų Sąjungos Taryba susirinkti nesiskubino ir mažąjį karą ignoravo. Keliama versija, kad Prancūzija ir kitos šalys apie lenkų puolimą neutralioje zonoje žinojo iš anksto. Lenkijos vyriausybė iš Vilniaus į Kauną bevieliu telegrafu atsiuntė notą, kurioje įspėjo, kad Lietuvos vyriausybė turės atsakyti už nereguliarių lietuvių būrių veiksmus prieš lenkus, užimant neutralią zoną. Lietuvos vyriausybė į šią notą neatsakė. Tuo pat metu užsienio spaudoje pasirodė propagandiniai pranešimai apie tai, kad lietuviai pirmieji puolė, kad lietuvių nereguliarios kariuomenės būriuose yra daug vokiečių, kurie kariauja su. lenkais neutralioje zonoje. Prancūzų spauda palaikė lenkus, anglų ir amerikiečių spauda buvo objektyvesnė. Vasario 20 ir 21 d. Lietuvos vyriausybė per savo atstovybes ir užsienio spaudos agentūras paskelbė, kad lenkai puolė lietuvių sargybas, lietuviai ginasi ir kovos tęsiasi; vėliau paskelbė, kad jokių vokiečių Lietuvos kariuomenėje, šaulių būriuose ir partizanuose nėra. Vasario 22 d. Lenkijos ministras pirmininkas generolas V. Sikorskis viešai deklaravo, kad Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje paskelbtos žinios apie kovas neutralioje zonoje yra neteisingos; Lenkija pasirengusi užimti neutralios zonos dalį, šiam reikalui naudoja žandarmeriją ir laiko tai grynai Lenkijos administraciniu reikalu, nežiūrint į tai, kad Lietuvos vyriausybė nėra sutikusi su Tautų Sąjungos Tarybos rekomendacijomis. Pranešimas baigtas grasinimu, kad jeigu lenkų žandarams ir sargyboms prisieis pasitraukti iš neutralios zonos, tai tokios situacijos Lenkija nepakęs ir pasiųs kariuomenę.

V. Sikorskio pareiškimo metu Lietuvos kontrpuolimas jau buvo nutrauktas, kovos nevyko. Šio konflikto metu Lietuvos vyriausybės prioritetu buvo santykių su Antante sureguliavimą Klaipėdos klausimu. Anglijos, Prancūzijos ir kitų valstybių Tautų Sąjungos Tarybos narių atstovybės atidžiai sekė įvykių eigą prie Valkininkų neutralioje zonoje. Vyriausybės Klaipėdos krašto bylą laikė aktualesniu reikalu, negu kad Valkininkų geležinkelio ruožo reikalą. Lenkijai buvo' svarbu gauti ne tik neutralios zonos juostą prie Valkininkų, bet ir Lietuvos vyriausybės pripažinimą. Apginti neutralios zonos juostą prie Valkininkų Lietuva negalėjo dėl rizikos įsivelti į didelį ginkluotą susidūrimą su Lenkija. Laikoma, kad vasario 16 d. kontrpuolimas vyko pik. Itn. Pr. Tvarono iniciatyva.

Kapitono P. Soltano daliniui užėmus Strielčiškių kaimą, vasario 17 d. į kaimą, iš lenkų užimtos neutralios zonos atvyko anglų generolas majoras A. Carbont Niatt, lydimas majoro E. H. Grant ir dviejų lenkų karininkų, kpt. Vonsowicz ir kpt. Marski. Jie visi buvo sulaikyti. A. Carbont Niatt buvo Anglijos vyriausybės karinis atstovas prie Lenkijos vyriausybės Varšuvoje. Jam buvo gerai žinomi Tautų Sąjungos Tarybos nutarimai neutralios zonos reikalu ir, tikėtina, Lenkijos vyriausybės tikslai. Manoma, kad vienas iš jo tikslų buvo prižiūrėti, kad ši konfliktas neišsivystytų į didesnį ir kad lenkai nesikėsintų užimti daugiau, negu Tautų Sąjungos Taryboje buvo jiems pripažinta. Kpt. P. Soltanas manė išklausyti generolo nuomonę apie įvykius, gautas. žinias telefonu perduoti pulko vadui. Tačiau, pulko vadas pik. Itn. Pr. Tvaronas pareikalavo visus sulaikyti. Pulko vadas pagrasino kpt. Soltaną atiduoti teismui, jeigu nebus išpildytas jo įsakymas. Generolas, sužinojęs apie pulko vado grasinimą kpt. Soltanui, leidosi sulaikomas. Drauge su palydovais buvo nusiųstas į Jiezną, o iš ten nuvežtas į Kauną. Kaune, įsikišus Anglijos atstovybei, generolas ir jo palydovas mjr. E. H. Grant buvo paleisti ir išvyko į Varšuvą. Po keleto dienų buvo paleisti ir abu lenkų karininkai. Apie anglų generolo ir jo palydovų sulaikymą buvo daug rašoma anglų ir prancūzų spaudoje. Anglijos vyriausybė įteikė Lietuvos vyriausybei notą ir pareikalavo pasiaiškinti. A. Carbont Niatt tiek Kaune, tiek Varšuvoje dėl savo sulaikymo nieko nesakė.

Kovos veiksmai nurimo vasario 18 d. Vėliau įvyko tik keletas žvalgybinių dalinių susirėmimų. Vasario 23 d. lenkai pasitraukė iš Paakmenės kaimelio, vasario 25 d. iš Kalėnų kaimo ir užimtų vienkiemių, kuriuos buvo užėmę Lietuvos kontroliuotoje pusėje į vakarus nuo neutralios zonos. Aprimus kovoms lenkai skubiai pradėjo remontuoti geležinkelio tiltus ir kelią Valkininkų – Rūdiškių ruože. Karpiškėse, vėliau Smalininkuose (abu kaimai į šiaurės rytus nuo Varėnos) įvyko lietuvių ir lenkų karinių atstovų pasitarimai. Apie šiuos pasitarimus žinių trūksta, tačiau po jų įtampa atslūgo.

1923 m. vasario 23 d. Varšuvos žinių agentūra paskelbė apie Smalninkuose vykstančias derybas su Lietuva sienų reikalu. Lietuvos žinių agentūra vasario 27 d. šią žinią paneigė.

Kovų išdavoje lenkai įgavo jiems svarbaus Valkininkų-Rūdiškių geležinkelio ruožo kontrolę. Juo netrukus buvo atkurtas susisiekimas. Lietuva šiame ruože nevykdė sabotažo veiksmų. Lenkų užimtoje neutralioje zonoje buvo daugiausiai lietuvių gyvenami kaimai.

6-asis pėstininkų pulkas šiose kovose neteko 8 kareivių žuvusiais, vienas karininkas ir 9 kareiviai pateko į lenkų nelaisvę. Varėnos bare lenkai palaidojo du lietuvių kareivius Bartelių kapinėse. Viso buvo žuvusių skaičius nėra žinomas, manoma, kad daugiau nei 10. Lenkų nuotoliai tiksliai nėra žinomi. Po kovų netrukus buvo apsikeista belaisviais. Vasario 16 d., lenkams Vilniuje varant keletą lietuvių belaisvių, įvyko incidentas, kai lietuvaitė gimnazistė užkalbino lietuvius belaisvius ir buvo suimta.

Pasižymėjusieji 6-ojo pėstininkų pulko 8 karininkai ir apie 30 kareivių buvo apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordinais. Apie Alytaus rinktinės karių apdovanojimą žinių nėra.

1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių Konferencija, kurią sudarė anglų, prancūzų, italų ir japonų atstovai, nusprendė pripažinti Lenkijos rytų sienas su Vilniumi. Lietuvos vyriausybė įteikė protesto notas Anglijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms. Dėl šio Ambasadorių Konferencijos sprendimo visoje Lietuvoje vyko protesto demonstracijos ir mitingai. Fronto linija tapo administracine linija, Lietuvoje vadinta demarkacine linija. Lenkai netrukus užėmė jų pusėje likusias gyvenvietes ir pradėjo statyti gaireles (ilgas kuolas su kuokštu šiaudų). Gaireles statė nepaisant vietos gyventojų reikalų, administracine linija perskirstų ūkių. Ūkininkams tai sudarė daug nepatogumų. Pavasariui atėjus, gyventojai naktimis pernešdavo gaireles už savo žemės ribų ir įsmeigdavo. Pasieniečiams susitarus ir gairelių kilnojimas liovėsi. Demarkacijos liniją perėmė saugoti Lietuvos pasienio policija. Lietuviai patruliavo prie pat demarkacijos linijos, o lenkai – per 100 metrų nuo linijos. Demarkacijos linija išliko iki 1939 m. rugsėjo mėnesio.