Senoji Kernavė

Pagrindinis straipsnis – Kernavės archeologinė vietovė.

Archeologiniais duomenimis, seniausi žmonių pėdsakai prie Kernavės aptinkami IX–VII tūkst. pr. m. e. Nuo mezolito (VI tūkst. pr. m. e.) buvo pastoviai gyvenama Kernavės senovės gyvenvietė. Tiesa, ji buvo ne dabartinio Kernavės miestelio vietoje, o į pietvakarius nuo jo, Pajautos slėnyje prie Neries. Būtent čia kūrėsi, plėtėsi ir klestėjo senoji Kernavė.

Bronzos amžiuje (I tūkst. pr. m. e.) prieš šios gyvenvietės atsirado kapinynas, kuriame laidoti gyventojai. Tuo metu į šiaurės rytus nuo gyvenvietės pradėti formuoti ir tvirtinti piliakalniai, kurie atliko gynybinę ir slėptuvių funkciją. Nors paprastai Lietuvoje prie gyvenviečių yra po vieną piliakalnį, prie Kernavės buvo net penki, kas rodo ypač svarbią šios gyvenvietės strateginę padėtį ir reikšmę. Piliakalniams XIX a. parinkti vardai: Pilies kalnas, Aukuro kalnas, Mindaugo kalnas (arba Mindaugo sosto piliakalnis), Lizdeikos kalnas ir Kriveikiškio piliakalnis.

Pirmaisiais mūsų eros amžiais prasidėjus geležies amžiui (Brūkšniuotosios keramikos kultūra) gyvenvietė augo. Apie IV–VI a. Lietuva patyrė Didžiojo tautų krautymosi poveikį: randama gausu trėlių antgalių, sudegintų įtvirtinimų liekanos, kas liudija hunų ir kitų tautų antpuolius. Tuo metu plėtėsi Kernavės infrastruktūra, piliakalniai stipriai įtvirtinti ir tapo augančio miesto dalimi.

Nuo III a. Kernavė priklausė Rytų Lietuvos pilkapių kultūrai, kurioje formavosi lietuvių etnosas. Pasak dalies mokslininkų, tuo metu Kernavė galėjo priklausyti besiformuojančiai Neries žemei.

Iki XIII a. Kernavės gyvenvietė prie Neries tapo vienu reikšmingiausių visos Lietuvos valstybės besikuriančios Lietuvos kunigaikštystės ekonominių, politinių ir gynybinių centrų – vienas pirmųjų Lietuvos miestų.

Keliama hipotezė, kad XIII a. viduryje čia galėjo būti Mindaugo sostinė. Ypač Kernavė suklestėjo po Mindaugo mirties, Traidenio ir Vytenio valdymo laikais. Čia iki 1321 m. buvo valdovų rezidencija, todėl Kernavė dažnai vadinama pirmąja Lietuvos sostine.

XIII–XIV a. Kernavė užėmė visą Pajautos slėnį. Jos centras buvo galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas: Aukuro kalne buvo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, jį saugoję priešpiliai (Lizdeikos kalnas ir Mindaugo kalnas), įtvirtintas papilys – Viršutinis miestas (Pilies kalnas). Taigi, Senoji Kernavė tuo metu buvo svarbus miestas bei pirma aiški Lietuvos valdovo rezidencija su galinga gynybinių įtvirtinimų sistema. Tuo metu Kernavė galėjo turėti apie 3–4 tūkstančius gyventojų.

Piliakalnių papėdėje prie Neries išaugo Žemutinis miestas. Viršutinėje terasoje į vakarus ir šiaurę nuo piliakalnių suklestėjo Aukštutinis miestas. Tai buvo neįtvirtinti amatininkų ir pirklių papiliai, kurie užėmė keliolika hektarų. Čia buvo gana taisyklinga gatvių sistema: kūrėsi atitvertos 8–10 arų dydžio miestiečių posesijos su mediniais gyventojų namais ir dirbtuvėmis. Neries krante susiklostė brastų ir prekyviečių tinklas. Archeologiniai radiniai rodo, jog čia gyveno specializuoti amatininkai (pvz. juvelyras, kauladirbys), pagal rastus importinius papuošalus galima spėti čia gyvenus turtingus miestiečius.

Mirusieji laidoti Kriveikiškio kapinyne. Jame rasti radiniai liudija turtingą miestiečių gyvenimą: aptikta unikalių papuošalų tipų – sidabrinių tuščiavidurių žiedų, dekoruotų iškiliu svastikos motyvu, filigraninių žiedų su stiklo akimis.

Kernavė pirmąkart minima 1279 m. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje. Kernavėje gyvenę pirmieji istorijai žinomi Lietuvos pirkliai Remeišis ir Studila minimi 1290 m. ir 1303 m. Rygos skolų knygoje. Rusios miestų sąraše miestas pirmą kartą minimas 1380–1390 m.

XIV a. pirmoje pusėje sostinę perkėlus į Vilnių, Kernavės svarba ėmė menkti. Daug gyventojų persikėlė į sostinę. Manoma, Kernavėje jų galėjo likti apie 500. Administraciškai čia suformuota dalinė kunigaikštystė, kurią valdė Ldk Gedimino sūnus Manvydas, tačiau ją nustelbė Trakai, Vilnius ir kiti administraciniai-politiniai centrai.

Pilių kompleksą 1365 m. Kernavės mūšio metu sudegino kryžiuočiai. Miestas trumpam atsistatė, tačiau 1390 m. dar vieno kryžiuočių užpuolimo metu miesto gynėjai atsitraukdami patys sudegino medines pilis. Miestas buvo galutinai sunaikintas ir gyventojai galutinai paliko Pajautos slėnį.

Po Vyganto mirties 1392 m. Kernavės apylinkės tapo Lietuvos kunigaikščio Kernavės dvaru. Dvaro rūmai įsikūrė į rytus nuo dab. Kernavės miestelio, Kernavėlės upelio aukštupyje. XV a. pradžioje Ldk Vytautas iš čia rašė laiškus Kryžiuočių ordino didžiajam magistrui. Traidenio giminės palikuonis Kristinas Astikas iš Kernavės minimas 1413 m. Horodlėje gavęs Trimitų herbą. Vėliau Kernavės dvarą valdė jo palikuonys Astikai, Podbereskiai, Hlebavičiai, Kurnickiai, Ryminskiai, Despot Zenovičiai, Bžostovskiai, Bialozorai.

Vytauto funduota pirmoji bažnyčia pastatyta iki 1430 m. (apie 1698 m. ir 1738 m. perstatyta) visai kitoje vietoje nei Senoji Kernavė. Jai vieta pasirinkta toliau nuo Neries, viršutinėje terasoje, į šiaurę nuo senojo miesto. Prie bažnyčios ir dvaro ėmė kurtis Naujoji Kernavė. Senosios Kernavės teritorijos Pajautos slėnyje tapo bažnyčios valda: 1522 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minima ten buvus bažnyčios pievas.

Nuo 1413 m. Kernavė buvo pavaldi LDK Vilniaus vaivadijai (Vilniaus pavietui). Nuo XVI a. buvo Kernavės valsčiaus centras. 1571 m. Žygimantas Augustas naujajam Kernavės miesteliui suteikė Magdeburgo teises. 1777 m. kurį laiką veikė parapinė mokykla. 1792 m. gegužės 25 d. ATR valdovas Stanislovas Augustas atnaujino miesto teises ir suteikė herbą.

Tačiau po keleto metų Abiejų Tautų Respublikai suirus, Rusijos imperijos naujų miestų priešininkai savivaldą panaikino. Bažnyčios žemės valdas 1843 m. perėmė valstybė. Dvaras sunyko po XIX a. septinto dešimtmečio reformos. Rusijos imperijos valdymo laikais Kernavė buvo Vilniaus apskrities miestelis ir valčiaus centras.

Po Lietuvos nepriklausomybės 1918 m. Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, Kernavė liko Lietuvos Respublikos administracijoje: už 1 km į rytus nuo miestelio 1920–1939 m. ėjo Lietuvos–Lenkijos demarkacinė linija. 1924 m. įsteigta pradžios mokykla, 1949–1973 m. septynmetė, aštuonmetė, vėliau Juozo Šiaučiūno pradinė mokykla, dabar Musninkų mokyklos skyrius.

Prasidėjus Sovietinei okupacijai Lietuvoje, 1940–1949 m. kalinti ir ištremti 20 gyventojų, 1941 m. įkalintas ir mirė lageryje mokytojas Kernavės muziejaus įkūrėjas Juozas Šiaučiūnas. Kernavės apylinkėse 1945–1948 m. veikė Didžiosios Kovos apygardos partizanai. 1950–1995 m. Kernavės apylinkės, 1950–1992 m. kolūkio centras.

Nuo 1979 m. Pajautos slėnyje šalia Kernavės pradėti nuoseklūs archeologiniai tyrimai, kurių metu rastus vertingus daiktus galima pamatyti Kernavės archeologiniame muziejuje. Čia 1989 m. įkurtas Kernavės archeologijos ir istorijos muziejus-rezervatas. 1998 m. patvirtintas Kernavės herbas.

Miestelyje veikia biblioteka, kapinės. Miestelyje vyksta Rasos šventė, rengiamos gyvųjų amatų ir gyvosios archeologijos dienos, kurias aplanko apie 20 tūkstančių turistų. 2006–2008 m. vyko muzikos festivalis Baltijos garsas.