Kernavės kunigaikštystė

Kernavės kunigaikštystė
LDK dalinė kunigaikštystė
← apie 1316 – 1392 →
Sostinė	Senoji Kernavė
Kalbos	Lietuvių[reikalingas šaltinis]
Valdymo forma	Monarchija
Kernavės kunigaikštis
~1316–1342 (pirmasis)	Mantvydas
1377–1392 (paskutinis)	Vygantas
Istorija
- Atskirta	apie 1316 m.
- Prijungta prie Vilniaus kunigaikštystės	1392 m.

Kernavės kunigaikštystė – LDK dalinė kunigaikštystė su pertraukomis egzistavusi XIV a. Sostinė – Senoji Kernavė.

Prielaidos kunigaikštytei susiformuoti atsirado po Mindaugo mirties. Valdant kunigaikščiui Traideniui (1269–1282), Senoji Kernavė buvo vienas svarbiausių Lietuvos ekonominių, politinių ir gynybinių centrų, de facto Lietuvos kunigaikštystės sostinė. Jam tiesiogiai pavaldus regionas Eiliuotojoje Livonijos kronikoje įvardijamas kaip Traidenio žemė (vok. aukšt. kuniges Thoreiden lant). Greičiausiai ji apėmė teritorijas į rytus nuo Neries dab. Širvintų ir Ukmergės rajonų savivaldybėse.

Nuo XIV amžiaus pirmosios pusės įkūrus Lietuvos sostinę Vilniuje, Kernavės politinis vaidmuo ėmė silpti. Nors nėra žinoma tiksli data, kažkuriuo metu tarp 1316 ir 1341 m. didysis kunigaikštis Gediminas šias kunigaikštystes padalino septyniems sūnums. Kernavė kartu su Slonimu atiteko vyriausiajam sūnui Manvydui. Šiam 1348 m. mirus ir nepalikus įpėdinių, Kernavė perėjo Vilniaus kunigaikščiui Algirdui. Taip nusistovėjo Kernavės administracinė priklausomybė nuo Vilniaus.

Po Algirdo mirties 1377 m. Kernavės kunigaikštytė vėl atskirta, o jos valdytoju Jogaila paskyrė savo brolį Vygandą. 1390 m. eilinio kryžiuočių puolimo metu Kernavės gynėjai patys atsitraukdami sudegino miestą, kuris ištuštėjo ir galutinai prarado reikšmę. 1392 metais mirus bevaikiam Vygandui, Kernavės kunigaikštytė galutinai panaikinta. Ilgainiui jos teritorijos transformuotos į Kernavės valsčių Vilniaus kunigaikštystės sudėtyje.

• Mantvydas (~1316–1348);
  • Algirdas (1348–1377), Vilniaus kunigaikštis;
• Vygantas (1377–1392);