Rudoji nykštukė

Šiuo metu tebevyksta diskusijos kam (rudosioms nykštukėms ar planetoms) priskirti maždaug ties maždaug 13 Jupiterio masių (${\displaystyle M_{J}}$) riba esančius dangaus kūnus. Bet kuriuo atveju ties šia riba jau galimos deuterio, o maždaug ties 65${\displaystyle M_{J}}$ taip pat ir ličio branduolinės reakcijos. Dėl visą tūrį apimančios konvekcijos rudoji nykštukė neturi chemiškai skirtingų vidaus sluoksnių. Kai kada šie dangaus kūnai turi savo planetų. Daugiausia pagal spektro ypatumus žinomos rudosios nykštukės skirstomos į M, L, T ir Y klases (Y klasė šalčiausia). Daugiausia energijos išspinduliuojama infraraudonojoje spektro dalyje. Mažiausia žinoma rudoji nykštukė yra apie 8 ${\displaystyle M_{J}}$, ji turi savo planetų sistemą. Ginčijamasi ir dėl žinomo 7 ${\displaystyle M_{J}}$ objekto, teigiant, jog nors ir planetos dydžio, jis greičiausiai atsirado kitaip. Stambios planetos dydžio kūnas, susiformavęs ne kaip planeta (iš proplanetinio disko, o kaip žvaigždė vadinamas planema (planetos masė - nors šis terminas nėra plačiai prigijęs).

Didesnėse nykštukėse matmenis tada palaiko daugiausia degeneruotų dujų spaudimas (kaip baltosiose nykštukėse), mažesnėse - daugiau Kuloninės jėgos (kaip planetose). Dėl šių dviejų kartu veikiančių mechanizmų šios stadijos rudosios nykštukės visos yra gana panašaus, daugmaž Jupiterio dydžio. Dabartiniai modeliai numato, jog rudosios nykštukės gali turėti proplanetinius diskus ir iš arti atrodyti panašiai kaip Saturnas ar Jupiteris. Saturnas ir Jupiteris taip pat panašaus dydžio, nors jų masės skiriasi apie tris kartus.

2006 m. išmatuotos dviejų viena apie kitą besisukančių tokių nykštukių masės buvo lygios 55 ir 35 Jupiterio masėms. Didesnė nykštukė pasirodė esanti šaltesnė, tuo griaudama paplitusius jų evoliucijos modelius. Ginant esamas teorijas, įtariama, jog galbūt nykštukės nėra vieno amžiaus ir sudarė porą vėliau.

Jaunos rudosios nykštukės yra žvaigždės dydžio objektai (minėtos dvi nykštukės yra maždaug Saulės dydžio). Nedaug žemesnė ir jų paviršiaus efektinė temperatūra. Minėtų dviejų nykštukių temperatūros yra 2650 °K (didesniosios) ir 2790 °K (mažesniosios). Saulės paviršiaus temperatūra lygi 5800 °K. Rudosioms nykštukėms vėstant ir traukiantis, jų matmenys sumažėja iki jau tik planetoms būdingų matmenų.

Rudųjų nykštukių egzistavimas buvo įtariamas jau nuo 1980 m., tačiau pirmąją tokią planetą-žvaigždę pavyko stebėti tik 1995 m. Manoma, jog iš tiesų rudųjų nykštukių gali būti netgi daugiau nei paprastų žvaigždžių, tačiau dėl mažo ryškio jas sunku aptikti. Esama hipotezės jog Saulė turi šiuo metu neatrastą rudąją nykštukę - palydovą (Nemezidę). Ši sena hipotezė šiuo metu nėra populiari.

Rudosiomis nykštukėmis kai kada vadinamos žymiai ataušusios baltosios nykštukės, kuriose branduolinės reakcijos nevyksta ne dėl masės trūkumo, o todėl jog branduolinis kuras jau sudegė. Literatūroje^[1] tokie objektai rudosiomis nykštukėmis nelaikomi.