Mongolų kalbos – Altajaus kalbų grupė. Mongolų kalbos kartu su tiurkų ir tungusų-mandžiūrų kalbomis sudaro Altajaus kalbų šeimą. Vartojamos Mongolijoje, Rusijoje, Šiaurės ir šiaurės rytų Kinijoje. Kalbančiųjų 5,7 mln.
| Mongolų | |
| Paplitimas | Azija (Mongolija, Rusija, Kinija) |
|---|---|
| Kalbų skaičius | 14 |
| Kilmė | Altajaus > mongolų |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | šiaurės, pietryčių |
Skiriamos šiaurės mongolų, pietryčių mongolų (bonanų, daūrų, dunsianų, mongorų) ir tarpinės mongolų kalbos (senoji mongolų rašto kalba). Išnykusioms mongolų kalboms priskiriama ir kidanių kalba.
Dėl šiaurės mongolų kalbų klasifikacijos nėra sutariama iki galo, kadangi dauguma kalbų sudaro dialektų kontinuumą. Lingvistų neabejojama dėl buriatų, oiratų ir mongolų kalbų išskyrimo. Tačiau Kinijos lingvistai nuo mongolų kalbos yra linkę atskirti pietų mongolų kalbą, kuria kalbama Vidinėje Mongolijoje, o Rusijos lingvistai iš oiratų kalbos linkę atskirti kalmukų kalbą, kuri vartojama Rusijoje.
Dabartinės mongolų kalbos susiformavo apie XIV–XVI a. iš senosios mongolų kalbos tarmių. Mongolų kalbos – agliutinacinės. Raštą turi visos šiaurės mongolų kalbos. Mongolų, buriatų, kalmukų kalbos naudoja kirilicą, o pietų mongolai ir oiratai – mongolų raštą.