Mikalojus Daukša

Spėjama, kad mokėsi viename iš V. Europos universitetų. Buvo Krakių klebonas (1570–1572 m.), Žemaičių kapitulos kanauninkas (1572–1585 m.) bei oficiolas (1585–1592 m.). Nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius (1609–1610 m.). Mokėjo kelias kalbas, turėjo biblioteką, skelbė kontrreformacijos ir renesansinio humanizmo idėjas. Kovojo dėl Lietuvos valstybinio savarankiškumo po Liublino unijos pasirašymo.

Kai Tarkvinijus Pekulas, įgaliotas popiežiaus Grigaliaus XIII, 1579 m. vizitavo Žemaitijos vyskupiją, Krakėse esančioje M. Daukšos bibliotekoje rado tris knygas, kurios katalikams buvo nepriimtinos, – tai buvo dvi graikų kalbos gramatikos, populiarios liuteroniškuose kraštuose, ir „Adagia“ – Europos humanisto Erazmo Roterdamiečio Antikos autorių kūrybos ištraukų rinktinė.

Vilniuje iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą, parašė jo pratarmę. Tai – pirmoji LDK parengta ir 1595 m. išleista lietuviška knyga – „Katekizmas“. Jos egzempliorius saugomas VU bibliotekoje.

M. Daukšos kūriniai pasižymi savitu stiliumi, turtinga kalba, juose pradėti vartoti lietuviški naujadarai (mokytojas, valia, įkvėpimas, išmintis ir kiti). Dar iki Katekizmo parengė ir 1599 m. išleido J. Wujeko postilės vertimą. „Postilėje“ parašė lenkišką pratarmę, kurioje kreipėsi į Lietuvos visuomenę, skatindamas kurti raštiją lietuvių kalbai. Pratarmėje reiškiama naujųjų laikų tautos suverenumo samprata, aukštinama gimtoji kalba, pabrėžiama jos svarba tautai ir valstybei.

• Katekizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus, 1595, Vilnius. (Išvertė į lietuvių kalbą)
• Postilla Catholica (Postilė), 1599, Vilnius. (Išvertė į lietuvių kalbą).