Liturginė kalba (gr. leiturgia 'valstybinė prievolė; viešos apeigos') – visų pirma religiniams reikalams (pavyzdžiui, pamaldose, apeigose) vartojama kalba, kurios žmonės kasdieniame gyvenime nevartoja, paprastai ji nėra gimtoji ar pagrindinė. Vis dėlto daugumos sikhų gimtoji kalba yra pandžabų, bet ji yra ir liturginė sikhizmo kalba, o hebrajų ir arabų kalbos yra gimtosios daliai atitinkamai judaizmo ir islamo išpažinėjų, tačiau jų šventieji raštai parašyti kitokiomis, senosiomis šių kalbų formomis.
Kai kuriose religijose arba jų atšakose šventųjų tekstų kalba laikoma šventa. Liturginių kalbų pavyzdžiai:
- Katalikybėje – lotynų kalba
- Dalyje stačiatikių Bažnyčių – bažnytinė slavų kalba
- Judaizme – hebrajų kalba
- Islame – arabų kalba
- Hinduizme – sanskritas
- Budizme – pali kalba
- Sikhizme – pandžabų kalba
Religijų liturginės kalbos gali keistis. Pavyzdžiui, pirmosiose bažnytinėse bendruomenėse krikščionių apeigos vykdavo graikų kalba, kai kada vartotos vietinės aramėjų, sirų, koptų, armėnų ir lotynų kalbos, tačiau nuo IV a. Vakarų Bažnyčiose įsigalėjo lotynų kalba. Nuo IX a. slavų kraštuose imta vartoti senąją bažnytinę slavų kalbą, iš kurios išriedėjo dabartinė bažnytinė slavų kalba. XVI a. M. Liuteris į vokiečių kalbą išvertė Bibliją, pasirodė vertimų ir į kitas kalbas, nacionalinių kalbų vaidmuo liturgijoje sustiprėjo. Nuo XIX a. įvairiose katalikų šalyse liturginis sąjūdis siekė įtvirvirtinti nacionalines kalbas. Šiandien lietuvių katalikų bažnyčiose aukojamos mišios ir sakomi pamokslai lietuviškai, pasitaiko tik keletas graikiškų ar lotyniškų pasakymų (pavyzdžiui, gr. Kyrie, eleison! Christe, eleison! 'Viešpatie, pasigailėk! Kristau, pasigailėk!'). Vis dėlto Vatikano II susirinkime (1962–1965) lotynų kalba patvirtinta kaip liturginė, tačiau leidžiamos ir nacionalinės kalbos.