Aramėjų kalba

Aramėjų kalba – senovės kalba, priklausiusi semitų kalbų grupei; ja kalbėjo aramėjai, gyvenę Mesopotamijoje ir Sirijoje. Jų seniausi rašto paminklai siekia VIII a. pr. m. e. Maždaug nuo tada aramėjų kalba ėmė plisti Artimuosiuose Rytuose ir tapo antrąja tų kraštų tautų kalba (savotiška lingua franca). Žlugus Asirijai (605 m. pr. m. e.) ir Babilonijai (538 m. pr. m. e.), akadai (asirai ir babiloniečiai) netrukus susiliejo su aramėjais. VI a. pr. m. e. susikūrusioje Persijos imperijoje aramėjų kalba tapo kanceliarine (vadinama „imperine aramėjų kalba“). Aramėjų kalba išplito Finikijoje ir Palestinoje – kai kurios Biblijos dalys užrašytos aramėjiškai, o šia kalba, manoma, kalbėjęs ir Jėzus Kristus. Po arabų užkariavimo ir jų kalifato sukūrimo (VII a.), per VII-XV amžius aramėjų kalbą išstūmė arabų kalba.

Dabar yra likę apie 445 tūkst. žmonių gretimuose Irako, Irano ir Sirijos regionuose ir kitose gretimose šalyse, kurie šneka naująja aramėjų kalba, dar vadinama sirų kalba.