Karališkoji Prūsija (lenk. Prusy Królewskie; vok. Königlich-Preußen ar Preußen Königlichen Anteils) arba Lenkų Prūsija (lenk. Prusy Polskie; vok. Polnisch-Preußen) – buvę Vokiečių ordino valstybės rajonai, 1466 m. Antraja Torūnės sutartimi atitekę Lenkijos karalystei. Karališkajai Prūsijai priklausė Gdanskas ir jo Pomeranija, Kulmo žemė, Liubavos žemė, Torūnė, Vyslos žiotys su Elbingu ir Malborku, Varmės vyskupija su Olštynu. Iki Liublino unijos 1569 m. Karališkoji Prūsija turėjo autonomiją, bet po to ją tiesiogiai pradėjo valdyti Lenkijos karalius.
 |
|---|
| Pomerelijos ir Prūsijos istorija |
| Prūsijos priešistorė |
| Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija |
| Kryžiaus žygiai į Prūsiją |
| Vokiečių ordinas |
| Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng. |
| Brandenburgas-Prūsija |
| Prūsijos karalystė: |
| Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija |
| Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas |
| Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis) |
Istorija
Iki 1308 m. Pomeranija su Gdansku priklausė Lenkijai, bet turėjo autonomiją. Kai Lenkiją valdė Vladislovas I Trumpasis, Brandenburgo markgrafas 1308 m. pareiškė pretenzijas į Pomeraniją. Vladislovas I pagalbos kreipėsi į Vokiečių ordiną, kuris išvijo brandenburgiečius, bet pasisavino žemes ir prijungė prie Vokiečių ordino valstybės 1309 m. Tai XIV–XV a. sukėlė karus tarp lenkų ir Vokiečių ordino.
Po Žalgirio mūšio Vokiečių ordinas 1411 m. pasirašė Torūnės taiką, pagal kurią jis turėjo Lenkijai sumokėti didelę kontribuciją, ištuštinusią iždą. Kylant mokesčiams Hanzos miestų kilmingieji 1440 m. įkūrė Prūsijos sąjungą Kvidzyne, protestuodami prieš ordino vidaus politiką. Sąjungai vadovavo Gdansko Torūnės ir Elbingo piliečiai. Joje dalyvavo Kulmo žemės ir Pomeranijos kilmingieji.