Frankoprovansalų tarmė arba Arpitanų tarmė (patouès, arpitano, patoa; pranc. francoprovençal) – romanų kalba, turinti keletą atskirų tarmių, sudarančių kalbinį porūšį, besiskiriantį nuo prancūzų ir oksitanų kalbų. Terminą XIX a. sukūrė G. I. Askolis: kalba turi prancūzų ir provansiečių kalbų bruožų, tačiau nė vienai jų nepriklauso. Tačiau šis terminas kelia šiokį tokį nepasitenkinimą ir vis labiau populiarėja neologizmas „arpitanas“.
| Franko provansalų kalba (Franco-Provençal, patouès) | |
| Kalbama | Italija, Šveicarija, Prancūzija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | Gimtoji 113 400 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | Potencialiai nykstanti kalba: Italija nykstanti kalba: Šveicarija, Prancūzija |
| Kilmė | indoeuropiečių italikų romanų Vakarų
Franko provansalų |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | saugoma statuto Aostos slėnio autonominiame regione |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | roa |
| ISO 639-3 | frp |
Mūsų dienomis didžioji dalis frankoprovansalų tarmės vartotojų gyvena Aostos slėnio autonominiame regione Italijoje. Kalba taip pat vartojama Turino provincijos Alpių slėniuose, dviejuose atskirtuose Fodžijos provincijos miesteliuose ir Šveicarijos Romandijos regiono kaimo vietovėse. Prancūzijoje ji turi regioninės kalbos statusą ir yra viena iš didžiųjų Prancūzijos romanų kalbų, nors ir nėra plačiai vartojama. Tačiau šiuo metu Prancūzijoje pastebimas atgimstantis susidomėjimas regioninėmis kalbomis. Organizacijos stengiasi išsaugoti savo veiklą per kultūrinius renginius, švietimą, akademinius tyrimus ir žiniasklaidą.
Kalbos vartotojų skaičius sparčiai krenta. Pasak UNESCO (1995 m.), frankoprovansalų tarmė yra „potencialiai nykstanti kalba Italijoje“ bei „nykstanti kalba“ Šveicarijoje ir Prancūzijoje.