Ekonominė geografija – mokslas, tiriantis teritorinių socialinių ekonominių sistemų formavimąsi, plėtotę, funkcionavimą ir reguliavimą (valdymą). Tai tarpdisciplininė geografijos bei ekonomikos mokslų sritis.
Ji tiria viso gamybos pajėgumų komplekso išsidėstymą, ekonominiu požiūriu analizuoja tiriamos teritorijos gamtines ir socialines istorines sąlygas. Remiasi politinės ekonomijos suformuluotais dėsniais ir kategorijomis.
Pošakiai
Ekonominė geografija skirstoma į bendrąją, regioninę ir šakinę. Bendrajai geografijai priklauso politinė geografija, ūkio istorija, ekonominė kartografija, pasaulio ūkio geografija, ekonominės geografijos teorija ir tyrimų metodika.
Regioninė ekonominė geografija skirstoma į šalių ir jų grupių ekonominę geografiją, įvairaus rango ekonominių rajonų ekonominę geografiją.
Šakinė ekonominė geografija pagal tiriamąjį objektą skirstoma į gyventojų geografiją, pramonės geografiją, žemės ūkio geografiją, transporto geografiją, užsienio prekybos geografiją, gyventojų aptarnavimo geografiją.
Ekonominė geografija glaudžiai siejasi su fizine geografija ir kitais geografinio komplekso mokslais. Jai reikalingos fizinės geografijos žinios apie šalį ar šalies ekonominį rajoną, regiono gamtinius išteklius.