- Šis straipsnis apie senovės baltų žemę. Šiaulių žeme XVIII a. pabaigoje dar trumpai vadinta Šiaulių apskritis
| Žemaičių genties žemė | |
|---|---|
| Šiauliai / Saule | |
 | |
| Dubysos piliakalnis | |
| Šalis | Lietuva (Šiauliai) |
| Tautos | žemaičiai |
| Miestai | Businė, Ceila, Dubysa |
 | |
Šiaulių žemė (lot. terra Sauleorum, vok. Schaulen) – senovės Lietuvos sritis, priklausiusi žemaičių genčiai.
Užėmė Žemaičių aukštumos rytinę dalį (Dubysos, Šušvės ir Mūšos aukštupius). Vakaruose siekė Knituvą, pietuose – dykrą, buvusią tarp Tendžiogalos ir Dubysos žemupio, rytuose – Upytės žemę, šiaurėje – Žiemgalą.
Istorija
Žemė minima Livonijos ordino 1254 m. dokumente, kuriuo Livonijos ordinas ir Rygos arkivyskupas pasidalijo užkariautas žemes. XIV a. Šiaulių žemę mini Vartbergės kronika, taip pat Henekės kronika (kaip terra Sauleorum). 1348 m. kronikininkas Henekė aprašo kryžiuočių žygį ir nurodo, kad Šiaulių žemė buvo tarp Mūšos aukštupio ir Dubysos. Čia stovėjo svarbiausios Šiaulių žemės pilys – Businė, Ceila, Dubysos pilis.
Istoriko Gudavičiaus teigimu remiantis toponimais, Šiaulių žemę XIII a. valdė Bulaičiai, kurių žinomi trys kunigaikščiai – Vismantas, Edivilas ir Sprudeika. Tarp jų Vismantas turėjo žmoną Mortą, kurią vėliau atėmė Mindaugas ir padarė savo žmona.
XVI a. Šiaulių žemės teritorijoje įsikūrė Šiaulių valsčius, vėliau – Šiaulių pavietas.