Bendrinė kalba – pavyzdinė, sunorminta nacijos ar tautos kalba. Ji gali būti rašomoji ir šnekamoji. Vartojama visose srityse: literatūroje, žiniasklaidoje, mene (pvz., kine, TV filmuose, teatre), mokslo reikalams, oficialioje ir buitinėje žodinėje kalboje bei daugybėje kitų sričių.
Lietuvių bendrinės kalbos periodizacija
Prof. J. Palionis lietuvių rašytinę (bet ne visada bendrinę) kalbą periodizuoja taip:
- I. Lietuvių literatūrinė kalba ikinacionaliniu periodu – lietuvių senųjų raštų kalba (XVI–XVIII a.):
- Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a.;
- Lietuvių literatūrinė kalba XVIII a.
- II. Lietuvių literatūrinė kalba nacionaliniu periodu:
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pirmoje pusėje ir viduryje (iki 1883 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba XIX a. pab. – XX a. pr. (1883–1919 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba Lietuvos Respublikos metais (1919–1940 m.);
- Lietuvių literatūrinė kalba tarybinės santvarkos sąlygomis (nuo 1940 m.).
Kiekvieno laikotarpio bendrinė kalba turi savitų stiliaus, rašybos, leksikos, morfologijos, fonetikos ir kitų ypatybių.
Susiję terminai
Literatūros manifestas - idėjinių ir estetinių principų deklaracija, skelbiama besiformuojančios naujos srovės, judėjimo ar grupės vardu.
Literatūrinė įtaka - vieno rašytojo pažiūrų ir meninio vaizdavimo poveikis kito kūrybai.
Literatūros kritika - gyvenamojo meto grožinės literatūros kūrinių nagrinėjimas, aiškinimas ir vertinimas.
Literatūros istorija - literatūros mokslo šaka, kurios objektą sudaro istorinė chronologinė senosios raštijos ir vėlesnės grožinės literatūros srovių, žanrų, stilių raida bei rašytojų vieta ir vertė šioje raidoje.
Literatūros sociologija - tarpinė socialinių ir humanitarinių mokslų disciplina, tyrinėjanti literatūros ir socialinės aplinkos santykį.