Žodžių tvarka – vienas kalbų tipologinio klasifikavimo metodų, atsižvelgiantis į pagrindinę žodžių tvarką sakinyje: kreipiamas dėmesys į veiksnio (angl. subject – S), tarinio (angl. verb – V) ir tiesioginio papildinio (angl. object – O) eiliškumą vienas kito atžvilgiu. Terminai „veiksnys“ (angl. subject) ir „tiesioginis papildinys“ (angl. object) šiuo atveju vartojami negriežtai, siekiant įvardyti veiksmo sukėlėją ir veiksmo priėmėją. Šiuolaikinė pagrindinės žodžių tvarkos situacija pateikiama „Pasauliniame lingvistinių struktūrų atlase“ (žr. „Nuorodos“).
XX a. antroje pusėje šiuolaikinių pagrindinės žodžių tvarkos tyrimų pradininkas buvo amerikiečių kalbininkas Džozefas Grinbergas. Jis išskyrė šešis pagrindinės žodžių tvarkos sakinyje tipus – SOV, SVO, VSO, VOS, OVS, OSV – ir nustatė tam tikrus implikacinius šių ir kitų žodžių tvarkų santykius, pavyzdžiui, didesnę nei atsitiktinumas tikimybę, jog kalbose, kuriose vyrauja VSO žodžių tvarka, daiktavardį pažymintis būdvardis eis po daiktavardžio. Šiuolaikinėje kalbotyroje pagrindinė žodžių tvarka sakinyje nelaikoma pakankamu rodikliu norint tipologiškai klasifikuoti pasaulio kalbų žodžių tvarką ir siekiant numatyti visus konkrečius atvejus, pavyzdžiui, prielinksnių, polinksnių ir daiktavardžių grupių išsidėstymą sakinyje ar kita.
Žodžių tvarkos pavyzdžiai:
| Katė laka pieną. (SVO) | |
| Katė pieną laka. (SOV) | |
| Laka pieną katė. (VOS) | |
| Laka katė pieną. (VSO) | |
| Pieną laka katė. (OVS) | |
| Pieną katė laka. (OSV) | |
Lietuvių kalboje pagrindinė žodžių tvarka yra SVO, tačiau ji gali lengvai keistis dėl aktualiosios sakinio skaidos ir kitų veiksnių.