Krokuvos kunigaikštis

Lenkijos karalius (lenk. Król Polski) – Lenkijos teritorijoje susiformavusių valstybinių vienetų 1025–1320 m. ir suvienytos Lenkijos karalystės 1320–1795 m. valdovo monarcho titulas. 1815 m. sukurtos Rusijos imperijai pavaldžios Lenkijos karalystės valdovas buvo Rusijos caras.

IX a.-X a. vyslėnai, lenčėnai, polianai, slenžėnai, mazoviai, pamarėnai jau buvo sukūrę stiprius politinius ir teritorinius junginius. Vyslėnų, kaip ir slenžėnų valstybės organizacija, kurios centras buvo apie Krokuvą, pateko į čekų Pršemislų dinastijos įtaką, o polianai, kurių centras kūrėsi apie Gniezną, pajungdami kitas gentis, X a. sukūrė valstybę, siejamą su Piastų dinastija. Pirmasis istorinis šios valstybės valdovas – kunigaikštis Meška (Mieszko) I (valdė iki 992 m.) 966 m. buvo čekų pakrikštytas su dvaru ir laikomas pirmuoju krikščionišku Lenkijos valdovu.

Po krikšto Meškos I valstybės padėtis sustiprėjo. Karo žygiais, diplomatija ir vedybomis jis prisijungė Vidurio ir Vakarų Pamarį, apsigynė nuo Šventosios Romos imperijos, apie 990 m. iš Čekijos atkariavo Sileziją ir Mažąją Lenkiją. Jo valdymo pabaigoje Lenkijos bažnyčia tapo tiesiogiai pavaldi popiežiui. Boleslovas I Narsusis (valdė 992–1025 m.) toliau konsolidavo valstybę, plėtė jos teritoriją, sustiprino bažnytinę organizaciją ir 1025 m. buvo karūnuotas. Karai su Šventosios Romos imperija baigėsi 1018 m. pasirašyta Bauceno taika. Po jo mirties prasidėjo valstybės vidaus irimas ir kaimynų antpuoliai.

Kazimieras I Atnaujintojas (valdė 1034–1058 m.) susigrąžino prarastą teritoriją, sustiprino centrinę valdžią. Boleslovas II Drąsusis (valdė 1058–1079 m.) sugrąžino Lenkijai suverenios karalystės statusą. Boleslovas III Kreivaburnis 1138 m. testamentu padalijo valstybę keturiems sūnums, išlaikydamas vyriausiojo kunigaikščio instituciją – principatą. Tačiau tai davė pradžią 150 metų trukusiam Lenkijos politiniam susiskaldymui. Tik 1241 m. Legnicos mūšyje žuvus Henrikui II Pamaldžiajam atsisakyta principato. Lenkiją vėl suvienijo Kujavijos, Lenčycos ir Sieradzo kunigaikštis Vladislovas I Lokietka. 1320 m. jis ištekino dukterį Elžbietą už Vengrijos karaliaus Karolio Roberto, 1325 su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dukterimi Aldona apvesdino sūnų Kazimierą, kuris stiprino valstybę, kuriam laikui nutraukė karus su Čekija ir Vokiečių ordinu.

Pagal 1339 m. ir 1355 m. sutartis sosto paveldėtoju tapo Vengrijos karalius Liudvikas I Didysis, kurio duktė Jadvyga 1385 m. ištekėjo už Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir nuo tada abi valstybes valdė vienas valdovas. Nuo 1573 m. karalius tapo renkamas, atsisakyta dinastijų. Tik 1795 m. įvykęs Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas nutraukė šią sąjungą, o ir pačios valstybės egzistavimą.