Prielinksnis, arba prepozicija – tarnybinė kalbos dalis, kuri rodo daiktavardžio arba daiktavardiškai pavartoto žodžio sintaksinius santykius su kitais savarankiškais žodžiais.
Prielinksnis eina su daiktavardžio arba daiktavardiškai pavartoto žodžio linksniu, lietuvių kalboje – kilmininku, galininku ir įnagininku; sustabarėjusiuose posakiuose išlikusi vartosena su naudininku: põ senóvei, põ dẽšinei, ikì vãliai, ikì šiõlei. Prielinksnis susieja linksnį su veiksmažodžiu, būdvardžiu, skaitvardžiu, įvardžiu, prieveiksmiu arba daiktavardžiu į žodžių junginį ir su tuo linksniu sudaro žodžių junginio priklausomąjį dėmenį (pvz., einù per̃ mìšką).
Savarankiškos leksinės reikšmės prielinksnis neturi, tačiau individualia reikšme padeda atskleisti junginio žodžių semantinius santykius (erdvės, laiko, priežasties, tikslo, išskirties, draugė̃s).
Pagal struktūrą išskiriami paprastieji (daugiausia vienskiemeniai), samplaikiniai (pvz., liet. „iš po“) ir sudurtiniai (pvz., liet. „anapus“) prielinksniai. Pagal kilmę – senybiniai (pirminiai) ir naujybiniai (antriniai). Senybinių prielinksnių genetiškai neįmanoma susieti su kitais dabartinės kalbos žodžiais (pvz., liet. „apie“, „ant“). Nemažai jų – vienskiemeniai, atitinka veiksmažodžių priešdėlius, žymi įvairius semantinius žodžių santykius; jų atitikmenų esama daugelyje kalbų. Naujybiniai prielinksniai išlaikę genetinį ryšį su savarankiškais žodžiais (arba jų junginiais), iš kurių kilę (pvz., liet. „arti“, „gale“, „iš anapus“). Naujybiniai prielinksniai yra sudėtingesnės struktūros, paprastai žymi vienos rūšies semantinius žodžių santykius.
Prielinksnius turi daugelis kalbų; jie ypač svarbūs mažai linksnių turinčioms kalboms.