Astūrų kalba (asturianu, bable) – indoeuropiečių kalbų šeimos, romanų grupės kalba, vartojama šiaurės Ispanijoje, Astūrijos krašte. Sudaro tarmių grupę su leoniečių ir mirandų kalbomis. Kaip gimtąja, astūrų kalba bendrauja apie 100 tūkst. žmonių, dar apie 450 tūkst. ją moka kaip antrąją kalbą. Neretai laikoma ispanų kalbos tarme, į ją gana panaši.
| Astūrų kalba asturianu | |
| Kalbama |  Astūrija (Ispanija) |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 100–450 tūkst. |
| Kilmė | indoeuropiečių iItalikų romanų vakarų romanų Iberijos romanų astūrų-leoniečių astūrų |
| Rašto sistemos | lotynų |
| Oficialus statusas | |
| Prižiūrinčios institucijos | Astūrų kalbos akademija |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | ast |
| ISO 639-3 | ast |
| Geografinis paplitimas | |
| |
 Vikipedija Astūrų kalba | |
Astūrų kalbos gramatinė struktūra panaši į ispanų ir daugelį kitų romanų kalbų. Žodyno pagrindą sudaro lotynų kilmės žodžiai, sutinkami ir ispanų kalboje, pvz., agua, falar, güeyu, home, llibru, muyer, pesllar, pexe, prau, suañar, tačiau esama nemažai vietinių, substratinių žodžių, greičiausiai kilusių iš keltų, luzitanų ir ikiindoeuropietiškų kalbų (pvz., bedul, boroña, brincar, bruxa, cándanu, cantu, carrascu, comba, cuetu, güelga, llamuerga, llastra, llócara, matu, peñera, riega, tapín, zucar).
Astūrų kalba raštuose vartojama nuo 1155 m., bet nuo XIV a. ją palaipsniui išstūmė ispanų kalba. XVII a. Antonas de Mariregera (Anton de Marirreguera) iniciavo astūrų kalbos gaivinimą. 1980 m. įkurta Astūrų kalbos akademija, kuri parengė astūrų gramatiką, atliko kalbos norminimo darbus. XXI a. pr. siekiama, kad astūrų kalba Astūrijoje gautų oficialios kalbos statusą. Astūrų kalbos pamokos vykdomos daugelyje krašto mokyklų, kalba studijuojama Ovjedo universitete.