Užpjaunių valsčius (vok. Amtsbezirk Uszpiaunen, nuo 1938 m. Amtsbezirk Kiesdorf) – Rytų Prūsijos administracinis teritorinis vienetas, gyvavęs 1874–1945 m. dabartinės Kaliningrado srities rytinėje dalyje. Priklausė Pilkalnio apskričiai. Valsčiaus centras buvo Užpjauniuose.
| Užpjaunių valsčius Amtsbezirk Uszpiaunen | ||||
|---|---|---|---|---|
| ||||
 | ||||
| Valstybė |  Vokietija | |||
| Provincija |  Rytų Prūsija | |||
| Administracinis centras | Užpjauniai | |||
| 1874–1945 | Pilkalnio apskritis | |||
| Gyventojų | 2 529 (1905) | |||
| Plotas | 39,6 km² (1905) | |||
Istorija
Suformuotas 1874 m. pagal 1872 m. priimtus „Apskričių nuostatus Prūsijos, Brandenburgo, Pomeranijos, Poznanės, Silezijos ir Saksonijos provincijoms“ iš 7 kaimo bendruomenių ir 3 dvaro apygardų. 1928 m. dvaro apygardos prijungtos prie gretimų savivaldybių: Šorių dvaro apygarda – prie Uosynų kaimo bendruomenės (nauja savivaldybė pavadinta Šorių kaimo bendruomene), Užpjaunių dvaro apygarda – prie Užpjaunių (dalis) ir Šorių kaimo bendruomenių, Paslėpių – prie Pilkalnio miesto. 1928–1945 m. valsčių sudarė 7 kaimo bendruomenės: Jučių, Karčianinkų, Lašų, Pėteraičių, Šorių, Užpjaunių ir Žemaitkiemių.
Valsčius buvo pietinėje apskrities dalyje, Stalupėnų apskrities paribyje, puslankiu supo Pilkalnį. Per valsčių ėjo Įsruties ir Šešupės vandenskyra, jo teritorijoje prasidėjo Eimenys, Ragupė ir Lobinis, tekėjo Pjaunė ir Meškupė. Į pietus nuo Pilkalnio dunksojo nedidelis Šorių miškas. Nuo 1892–1893 m. valsčių kirto Tilžės–Stalupėnų geležinkelis, 1901 m. nutiestas Pilkalnio siaurasis geležinkelis.
1905 m. valsčiuje buvo 2529 gyventojai, iš jų 45 lietuviai (1,8 %). Daugiausia lietuvių gyveno Jučiuose (20 %). Didžiausios gyvenvietės 1939 m. buvo Užpjauniai (868 gyv.), Žemaitkiemiai (593 gyv.) ir Karčianinkai (431 gyv.).