Tarpinė pelkė – pelkės tipas, pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę. Joje yra vidutiniškas kiekis maisto medžiagų ir gruntinį vandenį augalai pasiekia sunkiau dėl durpių sluoksnio. Tarpinės pelkės paviršius yra plokščias. Storėjant durpių sluoksniui ir toliau vykstant augalijos kaitai, tarpinio tipo pelkę paprastai pakeičia aukštapelkė.
Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Pelkėjant, paprastoji eglė ir dauguma žaliųjų samanų išnyksta, o beržai, karklai, nendrės ir viksvos išlieka. Viksvynuose dominuoja laiboji viksva (Carex lasiocarpa) ir aukštoji viksva (Carex elata). Ilgainiui pelkėje atsiranda daugiau įvairių rūšių kiminų. Taip pat atsiranda rūgščią terpę mėgstančių aukštapelkių krūmokšnių: paprastoji spanguolė, siauralapė balžuva, gali augti pelkinis gailis, vaivoras, durpyninis bereinis.
Kai kurių rūšių durpojai, pvz., liūnsargė (Scheuchzeria palustris), svyruoklinė viksva (Carex limosa), baltoji saidra (Rhynchospora alba), auga ir aukštapelkėse, ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis.
Dėl ūkinės veiklos ir eutrifikacijos tarpinės pelkės apželia paprastosiomis nendrėmis (Phragmites australis), dėl durpių kasybos pažeidžiamas natūralus hidrologinis režimas ir jos apauga krūmais, o uogautojai vaikščiodami gali pažeisti kiminų dangą. Šie veiksniai keičia buveinės augalų struktūrą ir kelia grėsmę augalų bendrijų išnykimui.
Aukštaitijos nacionaliniame parke, vakarinėje Juodupės pelkės teritorijos dalyje plyti dideli tarpinių pelkių plotai. Ten auga retos gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos rūšys: raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata), dėmėtoji gegūnė (D. maculata), nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida), širdinė dviguonė (Listera cordata).