Zavoločė (rus. Заволочье), Dvinos žemė (rus. Двинская земля ), Vepsija – istorinė sritis dabartinėje Rusijoje – Vologdos ir Archangelsko srityse, kuriose gyveno vadinamieji Zavoločės čiudai (vepsų gentys).
| Rusijos istorinė žemė | |
|---|---|
| Zavoločė (Заволочье) | |
 | |
| Šalis | Rusija (Archangelskas, Vologda) |
| Tautos | Zavoločės čiudai |
| Laikotarpis | Naugardo duoklininkai IX-XV a. Rusijos dalis nuo 1478 m. |
| Miestai | Belozerskas |
| |
| Rusijos istoriniai regionai: Karelija, Ingrija, Dvina, Permė, Pečiora, Jugra, Pavolgys, Ponto stepė, Sibiras | |
Geografija
Pavadinimas rus. Заволочье kilęs iš rus. за волоками 'už pervalkų', čia liet. pervalkas 'sausumos kelias, jungiantis du vandens telkinius, kuriuo pervilkdavo laivus ir jų krovinius'. Zavoločė buvo už pervalkų, kurie jungė Onegos ežerą su gretimais ežerais, pirmiausia Baltuoju ežeru. Ši geografinė riba atskyrė regioną nuo vakariau buvusios Karelijos. Į rytus nuo jo, Pečioros baseine buvo Pečioros žemė, o į pietryčius – Permės žemė. Pietuose regionas siekėsi su Volgos aukštupiu.
Regionas glaudžiai susijęs su Šiaurės Dvinos ir Onegos upės baseinais. Jis pasižymėjo gausiais miškais, kuriuose veisėsi brangiakailiai žvėrys, labai vertinami senovės pasaulyje. Vietos žmonės daugiausia užsiėmė žvėrių medžiokle.
Istorija
Anksčiausias regiono apibrėžimas apėmė tik nedidelę teritoriją į rytus nuo Baltojo ežero ir jį su Onega jungusios upės. Čia buvo vienas seniausių miestų – Beloozero (rus. Белоозеро), kurį, pasak legendos įkūrė ir valdė Riuriko giminaitis Sineus. Finougrų žemėse plito slavų kultūra ir kėlėsi kolonistai iš Naugardo respublikos.
Nuo XI a. pabaigos regiono apibrėžimas plėtėsi, nes kolonistai pamažu apgyvendino Onegos ir Šiaurės Dvinos baseinus. Jis buvo administruojamas kaip Zavoločės valsčius. Kolonistų migracijos į Zavoločę ir vietinių vepsų asimiliacija dar labiau paspartėjo, kuomet Rusią nusiaubė mongolai. Bėgdami nuo jų, slavai masiškai apgyvendino šį atokų šiaurinį kraštą. Panašiu metu jis buvo apgyvendinamas ir iš jūrinės pusės – čia kėlėsi pomorai, tyrinėję Baltosios jūros pakrantes.
Turtingas regionas masino augančią Maskvos didžiąją kunigaikštystę, kuri siekė paveržti regioną iš Naugardo. Pradedant Ivanu Kalita, Maskvai pavyko užimti piečiausius regiono miestus, pirmiausia Belozerą. Vėliau, 1397 m., vietos gyventojai patys pasiprašė prijungiami prie Maskvos. Tačiau jau kitais metais Naugardas sumušė Maskvą ir susigrąžino žemę į savo valdžią. Dvina išbuvo Naugardo respublikos sudėtyje iki 1478 m., kai pats Naugardas buvo prijungtas prie Maskvos.