Kroatijos karalystė (kroat. Kraljevina Hrvatska, lot. Regnum Croatiae) – viduramžių karalystė Pietų Europoje, apėmusi didžiąją dalį dabartinės Kroatijos (be vakarų Istrijos ir kai kurių Dalmatijos pakrantės miestų), taip pat didžiąją dalį dabartinės Bosnijos ir Hercegovinos.
| Kroatijos karalystė kroat. Kraljevina Hrvatska lot. Regnum Croatiae | ||||
| ||||
|
Vėliava | ||||
 | ||||
| Sostinė | Laikui bėgant keitėsi Ninas Biogradas Solinas Kninas | |||
| Kalbos | Kroatų Senoji bažnytinė slavų kalba Lotynų | |||
| Religija | Katalikybė | |||
| Valdymo forma | Feodalinė monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
Dalį Kroatijos karalystės gyvavimo laikotarpio ją valdė etninės dinastijos, o karalystė kaip suvereni valstybė gyvavo beveik du šimtmečius. Jos gyvavimui buvo būdingi įvairūs konfliktai ir taikos ar sąjungos su bulgarais, bizantiečiais, vengrais, taip pat varžybos su Venecija dėl rytinės Adrijos pakrantės kontrolės. Tikslą propaguoti kroatų kalbą religinėse apeigose iš pradžių iškėlė X a. vyskupas Grigalius iš Nino, dėl to kilo konfliktas su popiežiumi, kurį jis vėliau numalšino.XI a. antroje pusėje Kroatijai pavyko užsitikrinti daugumą Dalmatijos pakrantės miestų, žlugus jų Bizantijos kontrolei. Tuo metu karalystė pasiekė savo viršūnę valdant karaliams Petrui Krešimirui IV (1058–1074) ir Demetrijui Zvonimirui (1075–1089).