Sėklinis latakas (lot. ductus/vas deferens) – siauras porinis vyro lytinių organų vamzdelis, kuriuo erotinio susijaudinimo metu išmetama sėkla į šlaplę. Jo ilgis 40-60 cm, skersmuo 2-3 mm. Sienelę sudaro gleivinė, lygiųjų raumenų ir išorinis standus jungiamojo audinio dangalas. Susitraukiant jo raumenims, sėkla lytinio sujaudinimo metu juo išmetama į šlaplę.
Prasidėjęs nuo prielipo uodegos sėklinis latakas užlinksta į viršų ir eina kapšelio viduje už sėklidės, įlenda į kirkšninį kanalą, iš jo išėjęs, leidžiasi šonine mažojo dubens siena iki užpakalinio šlapimo pūslės paviršiaus, pasuka į priekį, išplatėjęs ir, susijungęs su sėklinių pūslelių latakėliu, sudaro sėklos išmetamąjį kanalą (lot. ductus ejaculatorius), kuris atsiveria į priešinę šlaplės dalį.
Nuo prielipo uodegos iki kirkšninio kanalo pradžios sėklinį lataką, sėklidės kraujagysles, limfagysles ir nervus apsupa keli dangalai. Visi šie dariniai sudaro sėklinį virželį (lot. funiculus spermaticus).
Ejakuliacija
Prieš pat ejakuliaciją (vyro orgazmą) sėklinių latakų raumenys savaime susitraukia, latakai sutrumpėja ir išsiplečia, o iš sėklidžių prielipų įtraukiami spermatozoidai. Po to latakai tuoj pat refleksiškai susiaurėja ir juose susidaro spaudimas. Būtent tuomet didelį pasitenkinimą sukeliančiais ritmingais trūkčiojimais spermatozoidai yra išstumiami iš sėklinių latakų link varpos.