Kalbinė rekonstrukcija – išnykusių kalbinių formų, būklių ir reiškinių atkūrimas grindžiantis vėlesniaisiais atspindžiais, kurie vadinami refleksais. Kalbinės rekonstrukcijos būdu atkuriamos prokalbės. Esama dviejų rekonstrukcijos rūšių:
- Vidinė rekonstrukcija remiasi vienos kalbos nereguliariomis formomis, tokiu būdu siekiant išsiaiškinti senesniąją tos kalbos raidos stadiją, t. y. vidinė rekonstrukcija grįsta tik tos kalbos duomenimis.
- Išorinė rekonstrukcija nustato priklausančių vienai kalbų šeimai dviejų ar daugiau kalbų pirmtakės ypatybes taikant lyginamąjį metodą. Šitaip rekonstruota kalba paprastai vadinama prokalbe (bendra visos kalbų šeimos ar grupės pirmtake).
Kalbinę rekonstrukciją naudojančiuose tekstuose rekonstruotos formos paprastai žymimos žvaigždute (*), norint jas atskirti nuo paliudytų formų.
Paliudytas žodis, pagal kurį rekonstruojama prokalbės forma, vadinamas refleksu. Platesne prasme refleksas yra žinomas vedinys iš senesnės formos, kuri gali būti tiek paliudyta, tiek rekonstruota. Jei refleksas atitinka rekonstruotus kalbos duomenis, jis vadinamas „reguliariu“. Bendrakilmiai refleksai vadinami kognatais.
Metodai
Visų pirma kalbos, kilusios, kaip manoma, iš bendros prokalbės, turi atitikti tam tikrus kriterijus, kad būtų įtrauktos į bendrą grupę; šis procesas vadinamas subgrupavimu. Kadangi šis grupavimas grįstas išimtinai kalbotyra, norint jį atlikti reikia išanalizuoti rankraščius ir kitus istorinius dokumentus. Vis dėlto negalima teigti, jog kalbinis priklausymas visada sutampa su kultūriniu priklausymu ir etnine kilme. Vienas iš kriterijų tas, kad sugrupuotos kalbos paprastai pasižymi bendromis inovacijomis (naujovėmis). Tai reiškia, jog kalbose turi būti matomi istoriškai bendri pokyčiai. Be to, dauguma sugrupuotų kalbų išlaiko bendras senąsias ypatybes. Tai panašu į pirmąjį kriterijų, tik keliose kalbose vietoj pokyčių turimos nepakitusios ypatybės (archaizmai).
Kadangi kalbotyra, kaip ir kitos mokslo sritys, siekia paprastumo, atliekant kalbinę rekonstrukciją svarbu nustatyti turimus duomenis atitinkantį kuo mažesnį įmanomų fonemų rinkinį. Šis principas taip pat taikomas nustatant fonemų tarimo kokybę, nes teikiama pirmenybė tam jų tipui, kuris, atsižvelgiant į duomenis, sukelia mažiausiai pokyčių.
Išorinėje (lyginamojoje) rekonstrukcijoje pasitelkiami du gana universalūs principai: daugumos ir natūraliausiosios raidos. Daugumos principas remiasi pastebėjimu, kad jeigu kognatų rinkinys pasižymi tam tikra struktūra (pavyzdžiui, tam tikrose padėtyse žodžio viduryje pasikartojančia raide), tai tikriausiai ta struktūra yra paveldėta iš prokalbės. Pasak natūraliausiosios raidos principo, diachroniniu atžvilgiu kai kurie kalbos pokyčiai dažnesni negu kiti. Esama keturių pagrindinių tendencijų:
- žodžio galo balsis gali būti numetamas;
- duslieji priebalsiai, dažniausiai tarp balsių, tampa skardžiaisiais;
- sprogstamieji priebalsiai tampa pučiamaisiais;
- žodžio gale priebalsiai suduslėja.
Garsų nustatymas
Daugumos principas taikomas nustatant labiausiai tikėtiną rekonstruojamo etimono (praformos), iš kurio kilo giminingi žodžiai, tarimą. Natūraliausiosios raidos principas apibūdina bendrąsias tendencijas, pagal kurias tikriausiai kinta kalbos, todėl galima ieškoti tam tikrų indikatorių. Pavyzdžiui, remiantis žodžiais isp. cantar 'dainuoti' ir pranc. chanter ' t. p.' galima teigti, jog kadangi sprogstamieji priebalsiai paprastai virsta pučiamaisiais, giminingas žodis su sprogstamuoju [k] senoviškesnis negu su pučiamuoju [ʃ], todėl ispaniško žodžio tarimas greičiausiai bus panašesnis į pirminį tarimą.