Jotvingių, arba sūduvių kalba, dainuvių kalba – išnykusi vakarų baltų kalba, kuria kalbėjo Jotvos gyventojai. Kilo iš baltų prokalbės. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII a.–XIII a. jau tik Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo prūsų kalba. Tikėtina, kad jotvingių kalbą sudarė poleksėnų, sūduvių, jotvingių ir dainuvių tarmės.
| Jotvingių kalba Sūdawiska walda | |
| Kalbama | - |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | išnyko XVI a. pab. |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | - |
| Kilmė | Indeuropiečių baltų vakarų baltų jotvingių |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba | - |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-1 | - |
| ISO 639-2 | - |
| ISO 639-3 | xsv |
Istorija
Į X a. susikūrusią dainuvių genčių sąjungą įėjo Jotvos pietuose gyvenę poleksėnai, šiaurės vakaruose sūduviai, centrinėje dalyje bei rytuose jotvingiai ir šiaurėje dainuviai. Manoma, kad po šio susijungimo jotvingių ir sūduvių tarmės susivienodino.
Jotvingių kalba buvo panaši į prūsų kalbą, tai atskleidžia 1545 m. išleistas pirmasis prūsų katekizmas, kurio pratarmėje parašyta: Die Sudawen aber wiewol ihre rede etwas nyderiger wissen sich doch inn diese preüßnische sprach: wie sie alhie im Catechismo gedruckt ist auch wol zuschicken und vernemen alle wort (Sūduviai, kad ir kalba žemesniu tonu, supranta prūsų kalbą, kuri parašyta katekizme, gerai save išreiškia ir supranta kiekvieną prūsų kalbos žodį).
Taip pat yra išlikę keletas jotvingių kalbos frazių, užrašytų Warhafftige Beschreibung der Sudawen auff Samland sambt ihren Bock heyligen und Ceremonien apie sūduvių šventimo įpročius, kuriuos XVI a. užrašė Jeronimas Meletijus.
- Beigeite beygeyte peckolle. („bėkite, bėkite, pykuoliai“)
- Kails naussen gnigethe. („į mūsų gentainių sveikatą“)
- Kails poskails ains par antres. (gėrimo tostas)
- Kellewesze perioth, Kellewesze perioth. ("ratavežiai [
- Ocho Moy myle schwante Panike. ("o, mano miela šventa ugnele")
1535 m. Johanas Gramanas rašė apie sūduvius, kurie gyveno kaimynystėje su prūsais, kad 6-7 mylių atstumu į rytus nuo Sembos yra 32 kaimai, kuriuose gyvena sūduviai ir vartoja Sudini (sūduvių) kalbą.
Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI a.-XVII a. sandūroje.,
Negausius jotvingių kalbos pažinimo šaltinius sudaro kelios dešimtys jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Zebrys, Veisiejis, Seira, Seirijis, gyvenviečių pavadinimai Leipalingis, Jieznas, Berznykas, Seinai ir kt.), 1978 m. rastas rankraštinis jotvingių kalbos žodynėlis „Pagonių šnektos iš Narevo“ ir dar keli prastai užrašyti žodžiai.
Iš visų šių fragmentų galima spręsti, kad jotvingiai, kaip ir prūsai bei kuršiai, tebeturėjo išlaikę senovinį baltišką ei, nebetarė š, ž (vietoje jų tardavo s, z). Su prūsais juos siejo ir daugelis leksikos paralelių (pvz., Kirsna (upės vardas, plg. pr. kirsnan „juodas“; Garbus, Garbingiai (kalnų vardai), plg. pr. garbus „kalnas“; Gailintas (ežero vardas), plg. pr. gaylis „baltas“; Azagis (ežero vardas), plg. pr. assegis [azegis] „pūgžlys“; Stabingis (ežero vardas), plg. pr. stabis „akmuo“).
Jotvingiškais laikomi Pietų Lietuvos vietų ir vandenų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršių kalba), pvz., Apsingė, Nedzingė, Pilvingis, Suvingis.
Kai kurių lenkų ir lietuvių kalbų tarmėms būdingas „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž: zasis, zvėris, as) dalies kalbininkų laikomas jotvingių kalbos substratiniu palikimu. Lietuvoje šis reiškinys pastebėtas Kabelių ir Musteikos kaimuose (Varėnos r.), taip pat jau išnykusioje Zietelos (netoli Naugarduko) lietuvių šnektoje. Jotvingių substratu aiškinamas ir minkštųjų t, d painiojimas su k, g kai kuriose pietų aukštaičių šnektose, pvz., kėvas „tėvas“, degutė „gegutė“, begėgė „begėdė“, gievas „Dievas“ (Kabeliai, Dieveniškės, Švendubrė, Leipalingis).