| Lotynų abėcėlė | |
|---|---|
 | |
| Tipas | abėcėlė |
| Naudojamas kalbose | daugybė pasaulio kalbų Europoje, Amerikoje, Afrikoje ir kitur. |
| Rašymo kryptis | iš kairės į dešinę |
| Laikotarpis | VI a. pr. m. e. – dabar |
| ISO 15924 | latn |
| Kilmė | Sinajaus raštas Finikiečių raštas Graikų raštas Etruskų raštas Lotynų raštas |
| Dukterinės sistemos | lotynų rašto variacijos |
Lotynų abėcėlė – plačiausiai paplitusi abėcėlinė rašto sistema pasaulyje. Lotynų abėcėlė atsirado iš vakarietiškojo graikų abėcėlės varianto, kurį perėmė ir modifikavo ankstyvąją Romą valdę etruskai. Ši abėcėlė buvo perimta ir toliau modifikuota senovės romėnų, rašiusių lotynų kalba.
Viduramžiais ši abėcėlė buvo pritaikyta romanų kalboms, kurios yra kilusios iš lotynų kalbos, taip pat keltų, germanų, baltų ir kai kurioms slavų kalboms ir galiausiai beveik visoms Europos kalboms.
Kolonializmo amžiuje lotynų abėcėlė pasklido po pasaulį ir buvo pritaikyta indėnų, australų, Austronezijos tautų, Rytų Azijos ir Afrikos kalboms.
Lotynų abėcėlėmis šiais laikais vadinamos visos tiesiogiai iš pirminės lotynų abėcėlės kilusios rašto sistemos. Šiuose variantuose gali nebūti kai kurių klasikinio romėnų rašto raidžių (pvz., Rotokas abėcėlė) arba gali būti pridėtos papildomos raidės (pvz., danų ir norvegų abėcėlės). Laikui bėgant šiek tiek keitėsi raidžių forma, įvestos visiškai naujos mažosios raidės.
2020 m. visame pasaulyje lotynų abėcėlę naudojo 2,6 milijardai žmonių (36 % visos Žemės populiacijos).
Žemiau pateikiama lotynų kalbos abėcėlė:
| - | |||||||||||||||||||||||||
| A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | Q | R | S | T | U | V | W | X | Y | Z |
Istorija
Lotynų abėcėlė kilo iš etruskų arba vakarų graikų (pietų italų) abėcėlės. Anksčiau lotynų abėcėlė turėjo tik 21 raidę:
| - | ||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| A | B | C | D | E | F | Z | H | I | K | L | M | N | O | P | Q | R | S | T | V | X |
Raidė Z buvo išimta iš abėcėlės 312 m. pr. m. e. (vėliau ji buvo grąžinta). Raidė C buvo naudojama garsams [k] ir [g]; 234 m. pr. m. e. buvo sukurta raidė G (pridėjus prie C skersinį brūkšnelį. I amžiuje pr. m. e. žodžių užrašymui buvo pridėtos raidės Y ir Z, kuriuos buvo paimtos iš graikų kalbos. Susidarė klasikinė lotynų abėcėlė, susidedanti iš 23 raidžių:
| - | ||||||||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| A | B | C | D | E | F | G | H | I | K | L | M | N | O | P | Q | R | S | T | V | X | Y | Z |
Jau šiais laikais įvyko skiemeninių ir neskiemeninių raidžių I ir V kombinacijų (I/J ir U/V), taip pat atskira raide pradėtas laikyti digrafas VV, naudojamas germanų kalbų rašte. Rezultate gavosi šiuolaikinė abėcėlė, susidedanti iš 26 raidžių:
| - | |||||||||||||||||||||||||
| A | B | C | D | E | F | G | H | I | J | K | L | M | N | O | P | Q | R | S | T | U | V | W | X | Y | Z |
Senovės romėnai naudojo didžiąsias raides, mažosios raidės atsirado viduramžiais.
Raidžių modifikacija
Daugumai kalbų lotynų abėcėlė buvo nepakankama. Todėl dažnai naudojami įvairūs diakritiniai ženklai, ligatūros ir kitos raidžių modifikacijos. Pavyzdžiai:
Ā Ă Â Ä Å Ą Æ Ç Č Ð Ē Ę Ė Ğ Ģ Î Į Ķ Ł Ñ Ö Ø Œ ß Ş Š Ţ Ü Ū Ų Ŭ Þ Ž
Bibliografija
- Haarmann, Harald (2004). Geschichte der Schrift [History of Writing] (vokiečių) (2nd leid.). München: C. H. Beck. ISBN 978-3-406-47998-4.