Finikiečių kalba – mirusi semitų kalba, kilusi iš Levanto regiono. Ją vartojo finikiečiai, kurie dėka savo prekybos Viduržemio jūra, šią kalbą išplatino po daugelį šios jūros pakrančių. Finikiečių kalba buvo vartojama ne tik Levante, bet ir pietų Anatolijoje, Kipre, Šiaurės Afrikoje (dab. Tunisas, Alžyras, Marokas), Pirėnuose, Sicilijoje, Maltoje ir kt.
Finikiečių kalba dabarīm Kana`nīm | |
| Kalbama | Levantas, Anatolija, Šiaurės Afrika ir kt. |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 0 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | mirusi kalba |
| Kilmė | semitų-chamitų semitų vidurio semitų kanaaniečių finikiečių |
| Rašto sistemos | finikiečių raštas, graikų raštas |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | phn |
| ISO 639-3 | phn |
Finikiečių kalba plačiausiai buvo vartojama pirmame tūkstantmetyje pr. m. e. ir gyvavo maždaug iki IV a. m. e. Iš finikiečių kalbos susidarė Kartaginoje vartota pūnų kalba. Šis variantas tebebuvo vartojamas bent iki VII a.
Finikiečių kalba buvo užrašoma finikiečių raštu, davusiu pradžią dabartinėms Europos rašto sistemoms. Tiesa, rašto paminklų šia kalba nėra gausu – tai daugiausia įrašai ant papiruso ritinėlių bei ištraukos iš romėnų ar kitų to meto tautų šaltinių. Atstatyti finikiečių fonetiką sudėtinga, nes jie savo rašte nežymėjo balsių (ne tik trumpų, kaip kiti semitai, bet ir ilgų).