Grimo dėsnis

Grimo dėsnis, arba Rasko – Grimo dėsnis (kitas pavadinimas – pirmasis [germanų kalbų] priebalsių poslinkis), – fonetinis germanų prokalbėje įvykęs pokytis, paveikęs indoeuropiečių prokalbės sprogstamuosius priebalsius. Pirmą sykį šis pokytis buvo aprašytas 1814 m. danų kalbininko Rasmuso Rasko, o 1822 m. visiškai suformuluotas ir ištirtas vokiečių filologo Jakobo Grimo, taigi jo vardu šis dėsnis galiausiai ir buvo pavadintas. Pats Grimas vartojo terminą „priebalsių poslinkis“ (vok. Lautverschiebung). Grimo dėsnis (drauge su Vernerio dėsniu) laikomas vienu įžymiausių lyginamosios kalbotyros fonetinių dėsnių.

Pirmojo priebalsių poslinkio esmę galima perteikti tokia schema:

Dusliųjų priebalsių virtimas pučiamaisiais (matyt, pereinant tarpinę aspiruotųjų arba afrikatų stadiją):

• ide. *p → germ. prok. *ɸ (vėliau, matyt, jau atskirose germanų kalbose virto *f, tačiau rekonstruojant germanų prokalbės praformas tradiciškai paprastai *ɸ vietoje rašoma *f)
• ide. *t → germ. prok. *þ (θ)
• ide. *k → germ. prok. *x (dažnai žymima kaip χ) → *h
• ide. *kʷ → germ. prok. *xʷ (dažnai žymima kaip χʷ) → *hʷ

Skardžiųjų suduslėjimas:

• ide. *b → germ. prok. *p
• ide. *d → germ. prok. *t
• ide. *g → germ. prok. *k
• ide. *gʷ → germ. prok. *kʷ

Skardžiųjų aspiruotųjų virtimas pučiamaisiais (aspiruotieji priebalsiai germanų prokalbės gyvavimo pabaigoje po nosinių priebalsių virto uždarumos priebalsiais ir geminatomis, *ƀ bei *ð ir žodžio pradžioje, o *ð po *l ir z, tačiau išlaikė pučiamąjį pobūdį kitose padėtyse):

• ide. *bʰ → germ. prok. *ƀ (β) → *ƀ / *b
• ide. *dʰ → germ. prok. *ð → *ð / *d
• ide. *gʰ → germ. prok. *ǥ (ɣ) → *ǥ / *g
• ide. *gʷʰ → germ. prok. *ǥʷ → *ǥʷ / *gʷ