Gediminaičių stulpai – vienas svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, valdovo simbolis, naudotas Gediminaičių ir Jogailaičių valdovų. Pirmas žinomas panaud

Ar Gediminas galėjo naudoti tokį ženklą – nežinoma. Gedimino antspaudų neišliko, išskyrus vieną antspaudo aprašymą, kuriame minimas sėdintis valdovas. Gedimino antspaudą 1323 m. Liubeke, perrašydamas jo laišką, aprašė raštininkas Johanas iš Brėmeno. Aprašyme Gedimino stulpus primenanti figūra neminima.

Antspaudas turėjo apvadą iš dvylikos kampų, o apvado viduryje – pavaizduotą ilgais plaukais vyrą, sėdintį soste ir laikantį dešinėje rankoje karūną, kairėje – skeptrą. Aplink vyrą įrėžtas kryžius ir užrašas lotynų kalba: S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG („Dievo malone lietuvių ir rusėnų karaliaus Gedimino anstpaudas“)

Gediminaičių stulpais šį ženklą pavadino Lietuvos istorikas Teodoras Narbutas, laikęs šį ženklą Gedimino sukurtu. Iki jos jis buvo dažnai vadinamas tiesiog „Stulpais“. Stulpų arba kolonų herbo egzistavimas paveikė ir Palemono legendos kūrėjus – Palemonas esą atvykęs į Lietuvos žemes su penkiais šimtais Romos patricijų, iš kurių patys svarbiausi – Kentaurų herbo (aliuzija į Alšėniškių ir Giedraičių herbus) patricijus Dausprungas, Kolonų (aliuzija į Gediminio stulpus) herbo patricijus Prosperas Cezarinis, Meškos herbo patricijus Julijonas ir Rožių herbo patricijus Hektoras.

Tikra Gediminaičių stulpų kilmė nežinoma. Tikėtina, kad jie atsirado iš sritinių Lietuvos kunigaikščių herbų, naudotų iki Horodlės unijos. Tai buvo herbai, sudaryti iš paprastų laužytų linijų, labai dažnas buvo strėlės motyvas, jie buvo rėminti į skydus, spalvinti ir perduoti iš kartos į kartą, kai kurie šių ženklų perkelti į vėlesnius herbus. Dėl labai dažno strėlės motyvo ansktyvojoje lietuvių heraldikoje, ji tyrėjų vadinama „strėline“ arba „strėline-kryžine“ heraldika. Taip pat dažni motyvai buvo kryžiai, žalčiai, svastikos, dangaus kūnai. Ikihorodlijinį herbą turėjo Manvydai (kryžius, kurio centre penkiakampė žvaigždė), Mingailos. Svyrių kunigaikščių Strėlė, Žemaitijos didikų Burbų, Bilevičių herbai taip ir liko vietinės kilmės. Yra žinomas Trakų pilininko Jono Sungailos herbas, vaizduojantis lanką su strėle, nukreipta žemyn, panašus ženklas buvo Vytauto dvaro maršalo Stanislovo Čiupurnos 1398 ir 1410 m. antspaude: kryžius gotikiniame skyde, besibaigiantis žemyn nukreipta strėle. Runinės kilmės herbais laikomi Eigirdų, Beinartų, Pūkštų, Sopočkų, Buivydų antspaudiniai heraldiniai simboliai. Daugelio giminių – Beresnevičių, Blusių, Kęstartų, Klausgailaičių, Rimvydų-Mickevičių, Skorulskių, Kojelavičių-Vijūkų, Kirkutaičių, Kelpšų herbai turėjo senąjį lietuvišką strėlių motyvą. Edmundo Rimšos teigimu „dauguma linijinių motyvų herbų, net dalies giminių naudoti paukščiai, pasagos, rožės ir kitos panašios herbų figūros buvo vietinės kilmės ir nieko bendro neturėjo su lenkiškaisiais herbais“. Baltiškosios tradicijos ženklų pastebima net lenkiškame herbyne, ypač tų giminių, kurios kariavo prieš prūsus – herbai Pilava (pavadintą pagal Sembos žemės kaimą Piliava) ir Prus. Istorikas Joachimas Lelevelis tarp 500 herbų nustatė 270 herbų iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iš kurių 200 sukurti Lietuvoje, 100 jų yra visiškai lietuviški. Metraščiuose rašoma, jog 1451 m. Parčevo seime dalis Lietuvos didikų atsisakė iš lenkų Horodlėje gautų herbų ir grįžo prie senųjų lietuviškųjų. Senieji lietuviškieji herbai neturėjo pavadinimų, herbų pavadinimų nebuvo ir lotyniškoje Europos tradicijoje. Nuo XIV a. pabaigos raudonas vaškas LDK tapo valdančiosios Gediminaičių dinastijos ir katalikų vyskupų privilegija.

• 
  Senosios Lietuvos heraldikos pavyzdys – Bilevičių herbas „Kapas“. 1629
• 
  Žemaitijos didikų Burbų herbas

Daugiausia informacijos apie pirmausoius Gedimino stulpų naudojimo atvejus išlikę monetose. Teigiama, kad Gedimino stulpai – schematinis Kęstučio statytos Trakų pusiasalio pilies vartų atvaizdas. Gediminaičių stulpai pirmą kartą žinomi nuo 1397 m., juos naudojo Vytautas savo kaldintuose denaruose ir ant kontrafaktinių Aukso Ordos monetų. Gediminaičių stulpai pirmą kartą raitelio skyde pavaizduoti Vytauto antspaude, naudotame 1397–1411 m. Kitų tyrėjų manymu, jau Kęstutis naudojo Gediminaičių stulpus savo kaldintose monetose. Po Vytauto mirties Gediminaičių stulpus monetose kaldino Švitrigaila, Kazimieras Jogailaitis, Žygimantas Senasis, ir paskutinis Lietuvą valdęs Gediminaitis, Žygimantas Augustas. Savo herbe stulpus naudojo Žygimantas Kęstutaitis. Gediminaičių stulpai buvo Kęstutaičių dinastiniu herbu ir Trakų vaivadijos mažuoju herbu. Tai, kad Gediminaičių stulpus savo monetose kaldino ir Algirdaitis Švitrigaila greičiausiai susiję su tuo, kad jis valdė Trakus. Nuo XVI a. juos ėmė naudoti ir Jogailaičiai, jie randami net ant Stepono Batoro herbo Vyčio skyde. Gediminaičių stulpai vaizduoti ir Valdovų rūmų kokliuose. Kaip dinastijos simbolis stulpai vaizduoti ir iš Gediminaičių save kildinusių Sanguškų herbuose. Gediminaičių stulpai įtraukti ir į Vakarų Europos herbynus: „Codex Bergshammar“ (1440), „Armorial Gymnich“ (arba „Lyncenich“) (1430).

• 
  Kazimiero Jogailaičio denaras su Gedimino stulpais. Jų viduryje gotiška B raidė.
• 
  Vytauto kaldinta vasalo Smolensko moneta su Gediminaičių stulpais ir rusėnų liūtu
• 
  Žygimanto Senojo 1536 m. LDK grašis su Vyčiu ir Gedimino stulpais
• 
  Žygimanto Augusto 1568 m. keturgrašis su Vyčiu ir Gedimino stulpais

Itin įdomus Gediminaičių stulpų naudojimas paskutiniojo Gediminaičio – Žygimanto Augusto valdymo laikotarpiu. Jo kaldintų lietuviškų monetų pavyzdžiuose matoma mąžtanti lenkiško Erelio reikšmė, o jo vietą užima monograma SA ir Gediminaičių stulpai. Pirmą kartą nuo Kazimiero Jogailaičio laikų Gediminaičių stulpai kaip pagrindinė heraldinė figūra atsiranda 1546 m. ir 1547 m. obolų reverse. Gediminaičių stulpai kalami įvairių nominalų monetose: 1545–1546 m., 1555–1556 m., 1546–1548 m., 1559 m. grašiuose, trigrašiuose ir šešiagrašiuose, keturgrašiuose, heraldiniame skyde šalia Vyčio – 1565 m. dvigrašiuose, žemiau Vyčio – 1562 m. auksiniuose portugaluose (dukatuose). Vėlesnių LDK valdovų monetose Gediminaičių stulpai jau nebenaudojami.