Eklektika (sen. gr. ἐκλεκτός 'išrenkantis') – meninė architektūros kryptis, vienoje struktūroje bet kokiais deriniais naudojanti įvairių praėjusių laikų menines formas; dažniausiai pasireiškia iš esmės keičiantis meninėms sistemoms. Eklektika atsirado vėlyvojoje antikoje, išpopuliarėjo XVI a. pabaigoje.
Kitos formuluotės:
- Nenatūralus, antrinis skirtingos kilmės turinio ir formų elementų derinys, nesukuriantis stilistinio vientisumo; prieštaringas skirtingų stilių elementų derinys vienoje kompozicijoje.
- Įvairių meninių elementų derinys, originaliųjų stilių nuosmukio laikotarpiais sukuriantis sudėtingos kompozicijos pseudostilių. Eklektika semiasi įkvėpimo iš įvairių istorinių stilių, tampa meninio išsilavinimo ir kūrybos pagrindu, grįstu plačia erudicija, atsirinkimu ir formų komponavimu. Eklektinis menas paprastai naudojamas kaip įspūdinga naujo tipo materialiosios kultūros, dar neišvysčiusios savo stiliaus, dekoracija.
Kategorija:
- Architektūros stiliai