Niurnbergo tribunolas arba Niurnbergo procesas – Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių teismas. 1945 m. lapkričio 20 d. Niurnbergo miesto Teisingumo rūmuose įvyko pirmasis Tarptautinio karo tribunolo posėdis. Jo metu buvo išdėstytos esminės kaltinimų nuostatos 24 karo nusikaltimais kaltinamiems nacistinės Vokietijos politiniams ir kariniams veikėjams. Pagrindinė kaltinimų medžiaga buvo atrinkta iš Vokietijos vyriausybės karinės, diplomatinės ir ekonominės dokumentacijos. Renkant įrodymus apie nusikaltimus žmogiškumui, buvo pasitelkta ir vaizdinė medžiaga iš nacių koncentracijos stovyklų (Buchenvaldo, Osvencimo), pateikiami išgyvenusių liudininkų parodymai. Anot teismo stebėtojų, dalis kaltinamųjų buvo šokiruoti ir sukrėsti pamatytų vaizdų, kiti atvirai nuobodžiavo. Tačiau nė vienas kaltinamasis (išskyrus Albertą Špejerį) nepripažino savo kaltės. Kaltinamieji gynėsi – esą jie nėra teisiškai atsakingi už įvykdytus nusikaltimus, nes tuo metu vykdė vyriausybės įsakymus. Tarptautinio karinio tribunolo teisėjai šį argumentą kategoriškai atmetė. Galutiniame nuosprendyje buvo pabrėžta, kad „svarbiausia – ne įsakymo buvimas, bet moralinio pasirinkimo galimybė (paklusti arba nepaklusti žmogiškumui prieštaraujančiam įsakymui)“.
(už jų): Karl Dönitz, Erikas Rėderis, Baldur von Schirach, Fritz Sauckel
1946 m. rugsėjo 30 – spalio 1 d. buvo paskelbti nuosprendžiai karo nusikaltimais kaltinamų nacistinės Vokietijos politinių ir karinių veikėjų byloje. Vienuolikai kaltinamųjų buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Spalio 16 d. dešimt kaltinamųjų buvo pakarti Niurnberge. Vienuoliktasis, H. Geringas, nusižudė bausmės išvakarėse. Paliktame priešmirtiniame raštelyje jis paaiškino, kad neprieštarautų, jei mirties bausmė būtų įvykdyta sušaudant, tačiau pakorimą traktavo kaip negarbingą ir žeminantį bausmės įvykdymo būdą. Aštuoni kaltinamieji buvo nubausti skirtingos trukmės laisvės atėmimo bausmėmis (nuo aštuonerių metų iki gyvos galvos), trys buvo išteisinti.
Niurnbergo karo nusikaltėlių teismas tapo parodomuoju Sąjungininkų teisingumo procesu. 1946 m. prasidėjęs Šaltasis karas tarp Sovietų Sąjungos ir JAV, sutrukdė pilnai įgyvendinti Tarptautinio karinio tribunolo suformuotus teisingumo principus (Niurnbergo principai), tačiau vėlesniais metais dėl šio tribunolo sprendimų buvo suformuluota genocido konvencija, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tarptautiniai karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui statutai.
Niurnbergo tribunolo sprendimai
| Mirties bausmė | Martinas Bormanas, Hermanas Gėringas, Fricas Zaukelis, Artūras Zeis-Inkvartas, Alfredas Jodlis, Ernstas Kaltenbruneris, Vilhelmas Keitelis, Joachimas von Ribentropas, Alfredas Rozenbergas, Hansas Frankas, Vilhelmas Frikas, Julijus Štreicheris | Nuteisti kalėti | Rudolfas Hesas, Karlas Denicas, Konstantinas Neiratas, Erikas Rėderis, Valteris Funkas, Balduras von Širachas, Albertas Špėras | Išteisinti | Francas von Papenas, Hansas Fričė, Jalmaras Šachtas | Nepriimtas sprendimas | Gustavas Krupas, Robertas Lėjus | Teisti už akių | Martinas Bormanas (dėl mirties), Gustavas Krupas (dėl ligos), Robertas Lėjus (nusižudė) |
Pastabos
- Oficialiai – Tarptautinis karinis tribunolas (angl. International Military Tribunal).