Perkūno ąžuolas

Perkūno ąžuolas – seniausias Plungės dvaro sodybos parko ąžuolas, augantis centrinėje parko dalyje šalia Oginskių rūmų. 1960 m. paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. – respublikinės reikšmės gamtos paminklu. Medis viršijęs gamtinę brandą, yra rezignacijos fazėje. Kamiene yra žaibo žymės.

Manoma, kad pagonybės laikais parko vietoje buvęs šventasis miškas. Pasak senųjų Plungės gyventojų atsiminimų, Marija Skuževska, kunigaikščio Mykolo Oginskio žmona, po Perkūno ąžuolu rengusi spektaklius vaikams ir jaunimui, o už ąžuolo, Babrungo slėnyje, stovėjęs saulės laikrodis.

• 
  Perkūno ąžuolas
• 
  Perkūno ąžuolas
• 
  Perkūno ąžuolas

• Medžio rūšis – paprastasis ąžuolas (Quercus robur)
• Kamieno apimtis 0,9 m aukštyje – 4,86 m
• Aukštis – 26 m
• Lajos skersmuo – apie 25 m
• Lapuotumas – apie 60 %

Su šiuo ąžuolu siejamos kelios legendos. Viena yra apie vaidilutės Galindos meilę mylimajam, išjojusiam ginti tėvynės nuo kryžiuočių ir negrįžusiam. Galinda vis raudodavusi, o vieną kartą vaidilutei verkiant po plačiašakiu ąžuolu, į jį trenkė Perkūnas. Nuo to laiko žmonės vadiną medį Perkūno ąžuolu.

Kita legenda pasakoja, kad šventoji ugnis po žemaičių krikšto buvusi užgesinta ir supykęs Perkūnas trenkęs į medį; dėl to žmonės jį pavadinę dievo vardu.

• Perkūno pušis