Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia

1620–1630 m. prie Rūdninkų vartų Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Vaitiekaus Chludžinskio rūpesčiu pastatyta mūrinė bažnyčia. Ji atiduota senosios regulos karmelitams. Vienuolynui pritaikyti senesni namai. XVII a. pirmojoje pusėje vienuolyno pastatai sujungti. 1655 m. bažnyčia ir vienuolynas nukentėjo nuo gaisro, po 1661 m. atstatyti. 1743 m. pastatyta varpinė, primūryta zakristija, o virš jos – bibliotekos patalpa. Pastatytas į kiemą išsikišęs vienuolyno korpusas (statė karmelitų vienuolis Antanas Šperkovičius) ir jame įrengtas refektorius. XVIII a. interjero skulptūras sukūrė A. Šelis. 1810 m. įsteigta parapija.

1812 m. pabaigoje baigiantis prancūzmečiui Napoleono Didžioji armija sukūreno bažnyčios suolus, klausyklas; vienuolyne įkurdinta ligoninė. 1823 m. bažnyčia atnaujinta. 1880 m. nugriauta šventoriaus mūro tvora. Nuo 1842 m. vienuolynas paliktas etatiniu (2-osios klasės). 1870 m. jame buvo 27 vienuoliai, tarp kurių 15 atkelta iš uždarytų kitų regulų vienuolynų. 1885 m. vienuolynas uždarytas, pastate įrengti butai. 1902 m. klebono L. Čiudovskio iniciatyva užteptos bažnyčios navų sienų, koplyčių kupolų freskos. 1908 m. vikaru buvęs Petras Kraujalis pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, kuriems lenkai priešinosi.

1948 m. bažnyčia uždaryta ir paversta bakalėjinių prekių sandėliu. 1960 m. LTSR Ministrų Taryba nutarė vietoje uždaromos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ją grąžinti tikintiesiems, tačiau nutarimas neįvykdytas. 1967–1975 m. restauruota bažnyčia ir varpinė (architektės Aldonos Švabauskienės projektas). 1975 m. čia įrengta Dailės muziejaus liaudies meno ekspozicija. 1991 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Viena pirmųjų bebokščių ankstyvojo baroko bažnyčių Lietuvoje. Bažnyčia trijų navų, bazilikinė, masyvi, su gilia presbiterija ir dviem kupolinėmis koplyčiomis iš šonų. Fasadu atsigręžusi į istorinę Rūdninkų gatvę ir priklauso paplitusiam „Il Gesù“ tipui, kuris tapo pavyzdžiu daugumai barokinių šventovių Europoje. Dideli bažnyčios ir vienuolyno tūriai šliejasi prie buvusios Vilniaus gynybinės sienos.

Bažnyčios frontonas istoriškai buvo puošiamas dviem medinėmis polichromuotomis statulomis, vaizduojančiomis šv. Eliją ir šv. Eliziejų. Šios figūros pasirinktos neatsitiktinai – jie laikomi pirmaisiais Karmelio kalno atsiskyrėliais ir dvasiniais karmelitų vienuolijos pradininkais. Nors medinės statulos bėgant laikui ir dėl nepalankių oro sąlygų nyko, jų buvimas fasade pabrėžė ordino kilmę ir jo sąsajas su biblinėmis tradicijomis. Šiuo metu skulptūros perkeltos į bažnyčios vidų.

Šalia šiaurės rytinio bažnyčios kampo 1743 m. pastatyta penkių aukštų mūrinė varpinė. Ji suteikia ansambliui vėlyvojo baroko bei rokoko stiliaus bruožų. Bokštas yra grakštus ir gausiai papuoštas: jame matomos gilios nišos, banguoti karnizai bei dekoratyvinės vazos. Šis aukštas elementas išsiskiria šalia žemesnio, plataus bažnyčios pastato ir yra svarbi senamiesčio panoramos dalis.

Bažnyčia užsibaigia masyvia trisiene apside, kuri pasižymi ankstyvojo baroko paprastumu. Jos sienos tinkuotos ir dažytos rausva spalva, kurią skaido aukšti, pusapskričiai langai bei stačiakampės nišos viršutiniame tarpsnyje. Bažnyčią dengia aukštas dvišlaitis raudonų čerpių stogas. Virš apsidės matomas nedidelis metalinis kryžius, fone iškyla grakštus barokinis bokštelis, kuris suteikia pastatui vertikalaus akcento. Stogo šlaite įrengti nedideli stoglangiai, užtikrinantys palėpių vėdinimą ir apšvietimą. Bažnyčia kartu su greta esančiais buvusio basųjų karmelitų vienuolyno korpusais sudaro uždarą ir vientisą architektūrinį ansamblį. Pastatas organiškai įsilieja į senamiesčio gatvių tinklą prie buvusių Rūdninkų vartų, formuodamas istorinę „Valdovų kelio“ perspektyvą. Bažnyčios eksterjeras atspindi ne tik dvasinę ordino paskirtį, bet ir gynybinį, masyvų senojo Vilniaus mūrinės architektūros charakterį.

Vidaus erdvė pasižymi bazilikiniu trinaviu planu, kurį skaido masyvūs pilioriai, jungiami pusapskričių arkų. Centrinė nava yra gerokai aukštesnė ir platesnė už šonines, užbaigta erdvia presbiterija ir trisiene apside. Visas navas dengia cilindriniai skliautai su liunetėmis, kurie suteikia interjerui ankstyvajam barokui būdingą didingumo ir rimties pojūtį, kartu užtikrindami gerą natūralų apšvietimą per aukštai išdėstytus langus.

Bažnyčios interjere istoriškai susiformavo vienas gausiausių Vilniuje altorių ansamblių – XVIII a. inventoriai mini net 19 altorių, išsidėsčiusių centrinėje navoje, šoninėse navose bei koplyčiose. Ši gausa atspindėjo aktyvią basųjų karmelitų brolijų veiklą ir specifines pamaldumo tradicijas. Nors laiko tėkmėje ir po XIX a. bei sovietmečio rekonstrukcijų altorių skaičius kito, išlikusi dalis reprezentuoja aukščiausio lygio vėlyvojo baroko plastiką, kurioje architektūrinės formos organiškai persipina su skulptūriniais elementais. Šiuo metu bažnyčioje yra 18 altorių.

Didysis altorius sukurtas apie 1787 m. pagal architekto Martyno Knakfuso projektą. Tai dviejų aukštų konstrukcija, kurią rėmina didelės kolonos su korintiniais kapiteliais. Apatinėje dalyje išsiskiria banguotas karnizas ir marmuro imitacija, suteikianti prabangos pojūtį. Centre stovi puošnus tabernakulis su auksuotu krucifiksu, virš jo – didelis altoriaus paveikslas, vaizduojantis Visų Šventųjų triumfą. Skulptūros ir angelų figūros pasižymi vėlyvajam barokui būdingomis ekspresyviomis pozomis.

Šoniniai altoriai, išsidėstę prie piliorių ir navų sienų, sukuria vientisą meninį ritmą visoje šventovės erdvėje. Jų architektūrinis sprendimas atkartoja didžiojo altoriaus motyvus, tačiau kiekvienas pasižymi individualia ikonografija. Altorių retabuluose derinamos įvairių spalvų marmuro imitacijos, auksuoti drožiniai ir dinamiškos figūrinės kompozicijos. Šis ansamblis tarnauja ne tik kaip liturginė vieta, bet ir kaip pagrindinis vizualinis akcentas, sujungiantis visas bažnyčios erdves į bendrą teologinę programą.

Vakarų pusėje, virš pagrindinio įėjimo, įrengtas vargonų choras, kurį laiko masyvi arkada. Choro erdvę puošia dekoratyvus vargonų prospektas, pasižymintis baroko formomis ir grakščiais drožiniais. Virš vargonų esantis didelis pusapskritis langas užtikrina gausų natūralų apšvietimą, kuris išryškina instrumento plastiką bei skliautų lipdybą.

Prie vieno iš centrinių piliorių pritvirtinta vėlyvojo baroko stiliaus sakykla, gausiai dekoruota skulptūriniais elementais ir reljefais, vaizduojančiais evangelistus bei religinius simbolius, suteikiančius interjerui meninės dinamikos.

Sienas ir skliautus puošia sieninės tapybos fragmentai bei vertingi molbertinės tapybos kūriniai, atspindintys karmelitų ordino dvasingumą. Centrinėje dalyje dominuoja Visų Šventųjų ir Šventosios Šeimos ikonografija. Po 1991 m. restauracijos bažnyčios meninį turtą papildė dailininko Antano Kmieliausko sukurti altorių paveikslai ir freskos.

Po bažnyčios grindimis yra išlikę erdvūs rūsiai-kriptos, kuriuose buvo laidojami vienuolyno broliai, bažnyčios mecenatai ir žymūs miestiečiai.

Prie šoninių navų prigludusios koplyčios, iš kurių svarbiausia dedikuota Šv. Juozapui (arba Škaplieriaus Dievo Motinai), pasižymi intymesne erdve ir specifine puošyba. Altoriaus viduryje matomas „Šv. Šeimos“ (arba Dievo Motinos su Kūdikiu ir šventaisiais) paveikslas. Virš jo esantis apvalus langas su vitražu sukuria barokui būdingą šviesos efektą, simbolizuojantį dieviškąją apvaizdą. Altorių rėmina masyvios kolonos su korintiniais kapiteliais, dekoruotos marmuro imitacija. Abipus centrinio paveikslo stovi ekspresyvios medinės, polichromuotos skulptūros. Kairėje pavaizduotas karališkos kilmės šventasis (tikėtina, Šv. Kazimieras arba mecenatas), dešinėje – bažnyčios tėvas ar ordino vyresnysis.

Altoriaus viršutinėje dalyje (atikuose) įkomponuoti mažesni molbertinės tapybos kūriniai auksuotuose rėmuose, vaizduojantys basųjų karmelitų ordino šventuosius. Viršutinėje altoriaus dalyje gausu gipsinių angeliukų (putų) figūrų, kurios „laiko“ karnizus arba puošia voliutas. Pačiame viršuje matomas monograminis ženklas spindulių fone. Šachmatinis juodų ir baltų plytelių raštas suteikia erdvei gylio ir pabrėžia griežtą bažnyčios planą.