| Versalio rūmai Palais et parc de Versailles * | |
|---|---|
| Pasaulio paveldo sąrašas | |
 | |
| Vieta |  Prancūzija |
| Tipas | Kultūrinis |
| Kriterijus | i, ii, vi |
 Nuoroda | (angl.) (pranc.): 83 |
| Regionas** | Europa ir Šiaurės Amerika |
| Įrašymo istorija | |
| Įrašas | 1979 (3-oji sesija) |
 Vikiteka: | Versalio rūmai |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Versalio rūmai (pranc. Château de Versailles, tariama 
[ʃɑto d(ə) vɛʁsɑj] (plačiau)) – buvusi Prancūzijos karalių rezidencija, prancūziškojo klasicizmo architektūros paminklas Prancūzijoje, Versalyje, 19 km į vakarus nuo Paryžiaus. Rūmų interjerą sudaro: Didieji karaliaus ir karalienės apartamentai (architektas Lui Levo, dailininkas Šarlis Lebrenas); Karalių koplyčia (architektai Žiulis Harduenas-Mansaras ir Roberas de Kotas); Veidrodžių galerija – ilgis 73 m, plotis 10,5 m – joje yra 17 didelių langų, priešais kuriuos ant sienos kabo 17 tokio pat dydžio veidrodžių; Karo ir Taikos salonai (architektas Žanas Arduenas Mansaras, dailininkas Šarlis Lebrenas). Šių rūmų interjerą puošia vertingi paveikslai, bronzinės ir marmurinės skulptūros, gobelenai ir baldai iš brangiausių medžio rūšių.
Istorija
Rūmai pastatyti 1623 m. karaliui Liudvikui XIII kaip kuklus medžioklės dvaras, vėliau žymiai išplėsti Liudviko XIV, kuris 1682 m. iš Paryžiaus čia perkėlė savo dvarą ir valdžią, siekdamas didikams neleisti prieš jį sąmokslauti Prancūzijos provincijose. Versalio rūmai nuo XVII amžiaus vidurio iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos buvo trijų Prancūzijos karalių rezidencija. Tuo metu rūmuose gyveno daugybė žmonių – priklausomai nuo dienos, rūmuose būdavo nuo 3 000 iki 10 000 gyventojų, tarnų ir lankytojų. Versalio rūmai buvo Prancūzijos kultūrinis ir politinis centras, išskyrus septynerių metų laikotarpį, kai tuo metu už nepilnametį Liudviką XV valdęs Pilypas II Orleanietis, karališkąjį dvarą buvo perkėlęs atgal į Paryžių. Regentui sulaukus nepopuliarumo tarp pavaldinių ir po nesutarimų su Paryžiaus parlamentu, dvaras 1722 m. buvo sugrąžintas į Versalio rūmus.
Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos rūmai buvo apleisti, jų kolekcijos išparduotos. 1833 m. Liudvikas Pilypas rūmuose įsteigė muziejų, skirtą „visoms Prancūzijos šlovėms“ (pranc. à toutes les gloires de la France). Ši frazė parašyta po Diufuro ir Gabrielio paviljonų, esančių rūmų priekyje, karnizais. Nuo 1979 m. rūmai įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Rūmų reikšmė
Daugiau nei šimtmetį Versalio rūmai buvo tinkamų karališkųjų rūmų ir absoliučios karaliaus valdžios pavyzdys visos Europos monarchams, girtas jų grožis ir meistriškumas. 1687 m. Šarlis Pero savo knygoje „Liudviko Didžiojo amžius“ (pranc. Le siècle de Louis le Grand) rašė: „Tai ne rūmai, o visas mestas – tobulos didybės, tobulos sudėties.“ Versalio rūmai buvo daugelį kartų kopijuoti ir imituoti, jie ilgą laiką lėmė Europos rūmų standartus. Švedijos karalius 1693–1718 metais buvo paskyręs diplomatą, kuriam buvo pavesta sekti menų tendencijas Versalyje ir apie jas pranešti karališkajam architektui Švedijoje. Karalių rūmų Stokholme fasadas buvo įkvėptas Žano Hardueno Mansaro kūrybos, interjero dizaine taip pat paimtas pavyzdys iš prancūziškų Versalio rūmų madų. XVIII a. rūmų įtaka Parmoje ir Neapolyje valdžiusių Burbonų dėka taip pat pasireiškė Italijoje – Pilypas I Parmietis pavedė prancūzų architektui Enemoną Aleksandrą Petito pertvarkyti Kolorno kunigaikščių rūmų interjerą pagal Versalio pavyzdį. Versalio rūmai paveikė ir Vokietijos, Rusijos, Prūsijos ir Abiejų Tautų Respublikos karališkuosius dvarus – jie perėmė Prancūzijos karališkojo dvaro Versalyje pompastiškas ceremonijas, architektūros ir kitų menų madas.
Galerija
- Panoraminis vaizdas iš miesto pusės
- Panoraminis vaizdas iš sodų pusės