Varnupių piliakalnis

Koordinatės

54°29′23.9″ š. pl. 23°32′4.1″ r. ilg. / 54.489972°š. pl. 23.534472°r. ilg.

Vieta

Marijampolės savivaldybė

Seniūnija

Igliaukos seniūnija

Aukštis

7-12 m

Plotas

25x18

Naudotas

I tūkstantmetis pr. m. e. - XIII a.

Žvalgytas

1859, 1954, 1962, 2006

Tirtas

1971 m.

Kultūros vertybių registras

Kodas

A230KP /u.k. 22975: 22976, 5095 / AR339 /

Varnupių piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis su papėdės gyvenviete pietrytinėje Marijampolės savivaldybės teritorijos dalyje, Varnupių kaime (Igliaukos seniūnija).

Pasiekiamas keliu 2605 Marijampolė–Daukšiai–Šventragis , Varnupiuose, 400 m prieš kelio posūkį į kairę pasukus į kairę šiaurės kryptimi ir pavažiavus 320 m.

Istorija

Piliakalnis žinomas nuo seno. Padavimai pasakoja, kad jį žemes nešdami kepurėmis supylė senovės lietuviai, gindamiesi nuo kryžiuočių. Esą, aikštelės viduryje buvęs įrengtas rūsys, kuriame gyventojai paslėpė nuo kryžiuočių savo turtus. Šis padavimas buvo sudominęs lengvatikius lobių ieškotojus, kurie piliakalnio viduryje buvo iškasę didelę duobę. Karo metais piliakalnio viršūnėje buvo iškasti apkasai, o šlaituose – slėptuvės.

1859 m. piliakalnį aprašė Lenkijos miškininkas, Sūduvos tyrinėtojas Aleksandras Polujanskis. 1908 m. apie jį rašė kunigas Jonas Totoraitis, o 1909 m. – kraštotyrininkas Juozapas Radziukynas.1935 m. duomenis apie jį surinko Valstybės archeologijos komisija, įpareigojusi žemės savininkus Ksaverą Bubnį ir Juozą Žukauską piliakalnį saugoti.

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu AR339. 1997 m. piliakalnis su gyvenviete įrašytas į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą kaip kultūros vertybių kompleksas A230K, kuris 1998 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 612 paskelbtas kultūros paminklu A230KP, o 2005 m. pripažintas valstybės saugomu paminklu.

Piliakalnis su gyvenviete

Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis ir papėdės gyvenvietė. Paminklo teritorijos plotas – 4000 m², nuo aplinkinių ganyklų atitvertas betoninių stulpelių ir vielos tvora. Teritorijos pietiniame pakraštyje stovi informacinė lenta, o piliakalnio pietrytinėje papėdėje – betoninis anotacinio ženklo stovas.

0,11 km į pietvakarius nuo piliakalnio su gyvenviete teritorijos ribos stūkso mitologinis akmuo, vadinamas Patkaviniu.

Piliakalnis

Įrengtas atskiroje kalvoje, stūksančioje Amalvo pelkių pietiniame krašte. Šlaitai statūs, 7–12 m aukščio. Aikštelė ovali, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 25x18 m dydžio, apjuosta 10–18 m pločio pylimu. Jis aukščiausias pietryčių dalyje – iki 2,5-3 m, o kitur – 0,5–1 m aukščio. Šiaurinėje pylimo dalyje yra 0,3 m gylio, 5 m pločio įdubimas, einantis 2 m pločio terasa šiaurės vakarų šlaitu žemyn – senojo įvažiavimo į piliakalnį vieta. Papėdėje piliakalnis apjuostas 0,2 m gylio, 3 m pločio grioviu ir už jo supiltu 0,4 m aukščio, 4 m pločio pylimu. Piliakalnis dirvonuoja, aikštelę kerta apkasai.

Papėdės gyvenvietė

Rytinėje ir pietinėje piliakalnio papėdėse yra papėdės gyvenvietė, apimanti 0,1 ha plotą. Jos teritorija dirvonuoja.

Tyrimai

1954 m. žvalgė Petras Tarasenka, 1962 m. – Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas, 2006 m. – Zenonas Baubonis. 1971 m. tyrė Vilniaus universitetas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas).

Piliakalnio aikštelės pietryčių dalyje buvo ištirtas 200 m² plotas ir padarytas rytinio pylimo pjūvis. Aikštelėje aptiktas 0,6-4,8 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta židinių, stulpaviečių, grublėtos bei žiestos keramikos, šlako, dvi titnago skeltės. Nustatyta, kad piliakalnio aikštelė buvo mažiausiai 3 kartus aukštinta užpilant metrinius molio sluoksnius. Molis buvęs sutvirtintas į jį įvairiomis kryptimis sudėtais pušiniais rąstais. Pylimas supiltas paskutiniu piliakalnio panaudojimo laikotarpiu iš smėlio ir žvyro, tvirtintas medžiais ir akmenimis.

Papėdės gyvenvietėje žvalgymų metu rasta geležies kritė, perdegusių akmenų, molio tinko.

Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečio prieš m. e. pabaiga – XIII a.

Aplinkiniai piliakalniai