Tuvių kalba – tiurkų kalbų šeimos kalba, vartojama tuvių tautybės žmonių, jie gyvena Tuvos Respublikoje (pietų Sibire), įeinančioje į Rusijos Federaciją, Mongolijoje ir Kinijoje. Kalbančiųjų skaičius – apie 250 tūkst.
| Tuvių kalba тыва дыл | |
| Kalbama | Rusija, Mongolija, Kinija |
|---|---|
| Kalbančiųjų skaičius | 264 400 |
| Vieta pagal kalbančiųjų skaičių | į šimtuką nepatenka |
| Kilmė | Altajaus – tiurkų – šiaurės tiurkų – tuvių |
| Rašto sistemos | Mongolų (-1930) Lotynų (1930-43) Tuvių kirilica (1943-) |
| Oficialus statusas | |
| Oficiali kalba |  Tuva |
| Kalbos kodai | |
| ISO 639-2 | tyv |
| ISO 639-3 | tyv |
| Geografinis paplitimas | |
| |
 Vikipedija Tuvių kalba | |
Tuvoje kalba naudojama buityje ir visuomeniniame gyvenime – leidžiami laikraščiai, televizijos ir radijo laidos, veikia interneto svetainės.
Tuvių kalba turi 4 tarmių grupes
- Vidurio – ja pagrįsta literatūrinė kalba;
- Vakarų – vartojama Chemčiko aukštupyje, paveikta altajiečių kalbos;
- Šiaurės rytų arba Todži – vartojama Bij Chemo aukštupyje. Paplitusi nazalizacija, daug su medžiokle susijusių žodžių;
- Pietryčių – labiausiai paveikta mongolų kalbos.
Kalbai būdingi ilgieji balsių garsai, yra gerkliniai garsai, būdinga garsų harmonija. Daiktavardžiai turi 7 linksnius: vardininką, kilmininką, abliatyvą, naudininką, galininką ir du vietininkus – lokatyvą ir aliatyvą. Šie linksniai turi papildomų reikšmių ir konstrukcijų. Leksikoje labai daug mongoliškos kilmės žodžių bei vėlesnių skolinių iš rusų kalbos.
1930 m. lotynų abėcėlės pagrindu sukurta tuvių kalbos abėcėlė. 1943 m. pakeista kirilicos pagrindu sukurta abėcėle. Joje greta įprastų rusiškų raidžių dar naudojamos ң (ng), ө (io) ir ү (iu).