Socialinė norma – visuomeninio elgesio taisyklė, privaloma individui. Ji apibrėžia socialinės veikos formas tam tikroje socialinėje situacijoje. Požymiai skiriasi kiekvienoje visuomenėje, sąlygoti jos raidos. Išorinė normų išraiška įvairi – tai gali būti tiek rašytinės, tiek ir nerašytinės taisyklės.
Pagal atsiradimo ir taikymo pobūdį skiriama moralinės, paprotinės, korporatyvinės, ekonominės (reguliuoja materialių gėrybių paskirstymą ir naudojimą), politinės, religinės, teisinės, ekologinės (reguliuoja santykius gamtos apsaugos srityje) socialinės normos. Socialines normas pagrindžia moralė, etika, religija, teisė, kiti socialiniai reiškiniai bei visuomeniniai reguliatoriai. Laikymąsi užtikrina socialinė kontrolė.
Socialinės normos struktūra – hipotezė, dispozicija, sankcija. Hipotezėje nustatomos taisyklės galiojimo sąlygos, dispozicija nusako elgesio variantą (veiką), sankcijoje numatoma poveikio priemonė už atitinkamą veiką.
Pirmasis iš sociologų norminį taisyklių poveikį tyrė Émile Durkheim, vėliau – Talcott Parsons (tyrinėjo normų poveikį individų elgesiui).