Simonas Petliūra

1902 m. baigė Poltavos teologijos seminariją. Nuo 1900 m. susidomėjo darbininkų judėjimu, buvo įstojęs į Socialistų revoliucionierių partiją, vėliau tapo vienu iš Ukrainos socialdemokratų partijos steigėjų. Iki Pirmojo pasaulinio karo dirbo žurnalistu, prasidėjus karui – Zemstvų ir miestų sąjungoje, organizavo pagalbą kariuomenei ir karo pabėgėliams. 1915 m. paimtas į Rusijos kariuomenę, tarnavo 11-ojoje divizijoje.

Nuo 1917 m. – Ukrainos socialdemokratų darbininkų partijos lyderis, 1917 m. kovo mėn. – vienas iš Ukrainos Liaudies Respublikos steigėjų, Centrinės Rados organizatorių ir vadovų, keletą mėnesių buvo karo ministru. 1918 m. sausio mėn. – pasipriešinimo bolševikų invazijai iš šiaurės ir baltagvardiečių denikininkų okupacijai iš pietų organizatorius. Atamanui Skoropadskiui užėmus valdžią, buvo opozicijoje, vėliau organizavo sukilimą prieš Skoropadskio diktatūrą.

1918–1920 m. – Ukrainos liaudies respublikos direktorijos pirmininkas, nuo 1919 m. vasario 10 d. – Ukrainos prezidentas. Jo valdymo metais Ukrainoje kilo žydų pogromai, kuriuose buvo nužudyta apie 100 000 žmonių.

1920 m. bolševikams užėmus Ukrainą, su armijos likučiais emigravo į Lenkiją, buvo globojamas J. Pilsudskio, bet po 1921 m. Rygos taikos tarp Tarybų Rusijos, Tarybų Ukrainos ir Lenkijos 1924 m. išvyko į Vengriją, Austriją, Paryžių, kur žydų anarchisto ir KGB agento Šalomo Švarcbardo buvo nužudytas už tai, kad netrukdė žydų pogromams Lvove. Palaidotas Monparnaso kapinėse.