Pranciškus Juozapas I

Austrijos imperatoriaus Ferdinando I įpėdinis; šis atsistatydino 1848 m., per Austrijos revoliuciją. Revoliuciją numalšinti pavedė kunigaikščiui Švarcenbergui, kuris sukilimą slopino padedamas Rusijos kariuomenės. 1851 m. atšaukė Kovo konstituciją ir ėmė valdyti pagal atnaujintą absoliutinio centralizmo sistemą. Užsienio politika taip pat nebuvo sėkminga. Krymo karu (1853–1856 m.) pablogino santykius su Rusijos imperija. Dėl didėjančio nacionalistų spaudimo prarado Lombardiją (1856 m. mūšis prie Zolferino), o 1866 m. – Veneciją. Pralaimėjęs Prūsijai (1866 m. prie Kionigreco), buvo pašalintas iš Vokietijos sąjungos. 1867 m. susvyravus centralizuotam valdymui, buvo priverstas taikytis su Vengrija ir sukurti dvigubą Austrijos – Vengrijos monarchiją. Vėliau glaudžiau bendravo su Vokietija (Trijų imperijų sąjunga) ir vykdė aktyvią prieš Rusijos bei Serbijos interesus nukreiptą Balkanų politiką (1908 m. įvykdyta Bosnijos ir Hercegovinos aneksija). Tai kėlė įtampą ir galiausiai išprovokavo Pirmąjį pasaulinį karą.