- Apie pusiasalį, kuriame įsikūrusios Ispanija ir Portugalija, žr. Pirėnų pusiasalis.
Pirėnai (isp. Pirineos; pranc. Pyrénées; arag. Pirineus; kat. Pirineus; oks. Pirenèus; bask. Pirinioak; bask. Auñamendiak) – kalnų sistema Ispanijoje, Prancūzijoje ir Andoroje, skirianti Pirėnų pusiasalį nuo Vidurio Europos.
Pirėnų kalnai tęsiasi 450 km tarp Biskajos įlankos ir Viduržemio jūros. Didžiausias kalnų sistemos plotis – 110 km, didžiausias aukštis – 3404 m (Aneto kalnas).
Pirėnai skirstomi į Vakarų Pirėnus (į rytus nuo Atlanto vandenyno, iki Somporto perėjos), Centrinius Pirėnus (tarp Somporto perėjos ir Karlito masyvo) ir Rytų Pirėnus (į rytus nuo Karlito). Pirėnų kalnai susidarė alpinės kalnodaros metu.
Aukščiausi yra Centriniai Pirėnai. Jie susidarę iš granito, gneiso, skalūno, smiltainio. Reljefas alpiškas, yra ledynų (bendras plotas ~ 40 km²). Vakarų Pirėnai yra vidutinio aukščio, daugiausia iš klinties; yra ir kristalinių uolienų. Rytų Pirėnai yra kiek aukštesni negu Vakarų, suskaidyti tarpukalnių duburių, susidarę iš kristalinių uolienų, smiltainio, klinties.
Pirėnų kalnuose randama geležies rūdos, rusvųjų anglių, boksitų, mangano rūdos, marmuro, granito, karštųjų versmių.
Pirėnuose daug ežerų. Yra karstinių urvų (pvz., Pjer Sen Martenas, 1171 m gylio).
Iki 1800–2100 m aukščio vyrauja miškų landšaftai. Šlaitų žemutinėje dalyje dažniausi plačialapių miškai, aukščiau – bukynai, eglynai, maumedynai.
Pirėnuose įkurti nacionaliniai parkai: Aiges Torto, Ordesos (Ispanija); Neuvielio rezervatas (Prancūzija).